Michailui Gorbačiovui tapus Sovietų Sąjungos prezidentu, netrukus visas pasaulis išgirdo apie Raisą Gorbačiovą. Ši moteris laikoma viena iš ryškiausių istorijoje praėjusio amžiaus prezidentų žmonų. Sovietų Sąjungoje ji buvo vertinama nevienareikšmiškai, tačiau Vakaruose pelnė daugybės žmonių simpatijas. Išskirtinio Vakarų bei Rytų bloko žiniasklaidos ir žmonių dėmesio R.Gorbačiova sulaukė ne tik dėl savo statuso bei asmeninių savybių, bet ir dėl nepriekaištingo stiliaus.
Raisos Gorbačiovos stilius neatitiko pilkos Kremliaus vadovo žmonos stereotipo. Nors ji nebuvo gražuolė, tačiau ypatingų komplimentų pelnydavo už nuoširdžią šypseną, gyvą žvilgsnį ir grakščią figūrą.
Baiminosi populiarumo
Iš paprastos šeimos kilusi Raisa visuomet išsiskirdavo iš savo bendraamžių. Iš periferijos į Maskvą atvažiavusiai merginai norą gražiai rengtis kurį laiką teko įgyvendinti gana išradingais būdais. Universiteto šokiuose susipažinusiems ir šeimą sukūrusiems Raisai ir Michailui kartais tekdavo išsiversti su labai menkomis pajamomis. Tačiau net ir tada, vos atsirasdavus galimybei, jaunavedžiai eidavo pirkti tai sijono, tai moteriško palto kailine apykakle.
Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje žmonai skirtoje autobiografijoje „Vienui vienas“ M.Gorbačiovas prisimena, kaip vieną tokį liemenį pabrėžiantį paltą iš ryškios žalios medžiagos jo žmona po kelerių metų išardė, išvertė į kitą pusę ir persiuvo.
Taigi dar iki tapdama prezidento žmona R.Gorbačiova labai rūpinosi savo išvaizda, nors, pasak jos vyro, dažytis lūpas ji ėmė tik sulaukusi trisdešimties. Knygoje „Vienui vienas“ M.Gorbačiovas rašo: „Ši moteris buvo kažkokia neįtikėtina. (...) Apskritai jai viskas tiko. Ji visada stengėsi atrodyti graži. Antsvoris – ir imasi priemonių. Kažkas atsirado po akimis – ir ji imasi veiksmų. (...) Raisa jautė kažkokį vidinį poreikį gerai atrodyti visais atvejais. Per visus drauge nugyventus metus nė karto nepasirodė man rytą susitaršiusi.“
1985 m. iki tol dėstytoja dirbusios R.Gorbačiovos gyvenimas apsivertė, jai teko priprasti prie daugybės į ją nukreiptų fotokamerų objektyvų ir blyksčių. Toje pačioje knygoje M.Gorbačiovas prisimena savo mylimosios nerimą iškart po jo išrinkimo generaliniu sekretoriumi: „Raisa nuolat klausinėdavo manęs „Ką daryti, kaip elgtis?“ – „Mes nieko nekeisime. Kaip anksčiau elgėmės, taip ir toliau elgsimės. Kaip veikėme, taip ir veiksime“, – atsakiau.“
Išliko mielo būdo
Vis dėlto tapusi pirmąja dama, R.Gorbačiova netrukus atsisakė karjeros. Kaip įprasta politinių lyderių bendražygėms, ji aktyviai ėmėsi visuomeninių veiklos, o paltus netrukus ėmė siūtis ne tik pas žymiausius vietos dizainerius, bet ir garsiausiuose mados namuose.
Kai už geležinės uždangos gyvenančios moterys galėjo tik pasvajoti apie mados žurnalą „Vogue“, R.Gorbačiova bičiuliavosi su Pierre’u Cardinu ir lankėsi „Yves Saint Laurent“ kolekcijų pristatymuose. Tai sukėlė dvejopą reakciją SSRS: vienos sovietų moterys tokią joms neįkandamą prabangą smerkė, kitos plaukų kirpimu, aprangos detalėmis siekė būti panašios į R.Gorbačiovą. Pirmosios SSRS ponios plaukų atspalvis anuomet netgi buvo vadinamas Raisos raudonuoju.
Nepaisant dėmesio ir prieš ją atsivėrusių galimybių, R.Gorbačiova išliko miela ir nuoširdi. M.Gorbačiovas atskleidžia, kad netgi užsiimti filantropine ir socialine veiklomis jo žmoną iš dalies paskatino noras atsiriboti nuo vadinamųjų Kremliaus žmonų.
Savo memuaruose jis rašo, kad Raisa „itin sunkiai taikstėsi su nauja santykių sistema“ – pasipūtimu, netaktu ir pataikavimu, vyravusiu valdžios viršūnėse. Tai piktino intelektualią ir tolerantišką Sovietų Sąjungos prezidento žmoną.
Nebuvo pilka
Pirmąkart pasaulio žiniasklaida į smalsią ir mielą Raisą dėmesį atkreipė per Gorbačiovų ir Reaganų šeimų apsilankymą Ženevoje. Ten įvyko pirmas istorinis Šaltajame kare dalyvavusių supervalstybių JAV ir SSRS vadovų susitikimas.
Budrūs žurnalistai skelbė ne tik šio susitikimo rezultatus, bet ir akylai sekė kiekvieną R.Gorbačiovos žingsnį, gaudė jos kalbų nuotrupas, spėliojo, apie ką pusvalandžiu ilgiau, nei numatyta protokole, ji kalbėjosi su Nancy Reagan ir fiksavo smulkiausias jos aprangos detales.
Priešingai, nei tikėjosi kai kurie vakariečiai, R.Gorbačiovos stilius neatitiko pilkos Kremliaus vadovo žmonos stereotipo. Žiniasklaidoje pasipylė šiltų atsiliepimų apie ją. Nors Raisa nebuvo gražuolė, tačiau ypatingų komplimentų pelnydavo už nuoširdžią šypseną, gyvą žvilgsnį ir grakščią figūrą (studijų universitete metais ji lankė gimnastiką, tačiau nukritusi nuo žiedų turėjo jos atsisakyti).
Šios moters gebėjimas pelnyti prielankumą ir sužavėti kitus buvo netgi prilygintas veiksmingam ginklui, kuriuo reikiamu momentu sėkmingai naudojosi jos įtakingas vyras, taip pataisydamas pašlijusį Rusijos įvaizdį pasaulyje.
Be abejo, atsirado ir tokių, kurie R.Gorbačiovos įvaizdį laikė tiesiog viešųjų ryšių triuku. Kažin ar vien naudojantis šiuo triuku M.Gorbačiovo žmonai būtų pavykę atsidurti ant garsiojo „Time“ žurnalo viršelio kaip vienai iš įtakingiausių pasaulio moterų? Ar vien meistriška propaganda būtų galėjusi apžvalgininkams kitoje Berlyno sienos pusėje apsukti galvas tiek, kad šie pavadintų SSRS prezidento žmoną „pirmąja ledi par excellence “? R.Gorbačiova, atsidūrusi pasaulio dėmesio centre, buvo laikoma žavia ir elegantiška revoliucioniere, sugriovusia pilkų Kremliaus vadovų žmonų įvaizdį.
