„Atominis ginklas buvo naudojamas ne branduoliniam karui, o kaip atgrasymo priemonė, kaip galimybė. Ir ji dominavo didžiųjų valstybių gynybos strategijose. Taip ir mums dabar jungtys su Skandinavija yra galimybė nusipirkti elektros kitur ir nebūti priklausomiems nuo monopolininko“, – naujienų tinklalapiui LRT.lt sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
Kokios bėdos kamuoja mūsų energetiką?
Mums negalime įgyvendinti tokios Energetikos strategijos, kokia buvo 2012 metais patvirtinta Seime. Turime mažiausiais kaštais užsitikrinti pagrindinius dalykus – nepriklausomybę ir konkurencingą kainą. Tai – esminiai dalykai, dėl kurių mes nesiginčijame. Nesu atominės energetikos priešininkas, bet energetinė nepriklausomybė ir konkurencingumas turėtų būti užtikrintas ekonomiškiausiu keliu. Tuo labiau, kad mūsų gyventojų skaičius kol kas tik mažėja ir visų energetikos projektų našta guls ant jų pečių, todėl viskas turi būti preciziškai paskaičiuota.
Visi tie projektai, kurie yra patvirtinti mūsų Energetikos strategijoje (atominė elektrinė, dujų terminalas, jungtys, biokuras, kogeneracija etc.), pareikalaus iš mūsų dar apie 55 mlrd. litų, – tokius panašius skaičius mini ekonomistai Raimondas Kuodis ir Rimantas Rudzkis.
Visi į energetikos sistemą investuoti pinigai turi atsipirkti per tam tikrą protingą laiką, – bent jau per 15–16 metų. Kitaip paprasčiausiai daromės nekonkurencingi. Turiu minty ir Lietuvos pramonę, ir vartotojų išlaidas. Suploję tas papildomas dešimtis milijardų, dar labiau padidiname gamybos savikainą, kurios nemažą dalį sudaro kaip tik energetika.
Todėl šiandien turime kalbėti apie tokią Energetikos strategiją, kuri užtikrintų mažiausius kaštus, ir šalies konkurencingumą.
Juk šiandien matome, kokį vartotojo krepšelio dalį sudaro energetiniai kaštai. Matome ir pramonės energetikos sąnaudas. O juk pagal mūsų pramonės kaštus, skiriamus ir dujoms, ir elektros energijai Europoje esame net ketvirtoje vietoje! Nesame energijos sąnaudų „prizininkai“ pagal brangumą, bet esame visai arti jų.
Kokiu keliu turėtume eiti? Jokiu būdu neatsisakydami energetinės nepriklausomybės idėjos, tuo pačiu, manau, neturėtume savęs varžyti itin griežtomis ideologinėmis nuostatomis, kurios vėliau trukdo įgyvendinti optimalius sprendimus.
O ar nėra blogai tai, kad visą savo elektros energiją mes importuojame?
Šiek tiek mes jos gaminame, ir tutėti savo generacijas būtinai reikia. Bet reikia žvelgti kompleksiškai, įvertinus įvairius kaštus, užuot gaminus bet kokia kaina. Elektrėnų naujasis blokas gali ir šiandien mums pagaminti nemažai reikalingos elektros. Bet gaminti – brangu, pigiau yra nusipirkti, todėl, kol nėra būtinybės, gaminti neverta.
Manau, galime turėti dvi kogeneracines jėgaines didiesiems miestams ir statyti suskystintų dujų terminalą.
Ar apsimokės mums suskystintų dujų terminalas, jei „Gazprom“ nusileis dėl dujų kainos? Pirksime atpigusias dujas iš Rusijos, o terminalas tiesiog puoš aplinką nenaudojamas?
Suskystintų dujų terminalas – reikalingas, nes nuo jo priklausys mūsų galimybės gauti dujų iš įvairių šaltinių ir šitaip užsitikrinti konkurencingą kainą. Juk Vokietija irgi yra „Gazprom“ dujų pirkėja. Kodėl ji gauna gerą kainą? Nes turi diversifikuotą tiekimą: gauna dujų iš Norvegijos, Nyderlandų ir Alžyro, gauna per terminalus ir iš Rusijos. Nė vienas energetinių išteklių tiekėjas Vokietijoje nedominuoja.
Kovoti reikia prieš monopolijas. Ir statyti suskystintų dujų terminalą reikėjo pradėti anksčiau. Tas terminalas galbūt nėra naudingas grynai ekonomiškai, bet jis bus naudingas diskusijoje dėl dujų kainos ir, žinoma, dėl diversifikacijos.
Atominis ginklas buvo naudojamas ne branduoliniam karui, o kaip atgrasymo priemonė, kaip galimybė. Ir ji dominavo didžiųjų valstybių gynybos strategijose. Taip ir mums dabar jungtys su Skandinavija yra galimybė nusipirkti elektros kitur ir nebūti priklausomiems nuo monopolininko.
O valiutos užsidirbimo požiūriu turėti savo atominę elektrinę ir pardavinėti elektrą nebūtų privalumas?
Galbūt. Galime tą daryti. Bet ir vėl grįžtame prie klausimo apie kaštus.
Rimantas Vaitkus pernai rudenį sakė: „Nors esame pateikę savo ir įvairių ekspertų skaičiavimus dėl elektros kainų, viešojoje erdvėje vis dar dažnai pasigirsta nuomonė, kad tokių skaičiavimų nėra. Prašau, galiu pasidalinti dar kartą: vidutinė Visagino AE elektros gamybos savikaina bus 18 ct/kWh. Į šią kainą jau yra įskaičiuoti kapitalo kaštai, t. y., paskolos ir jų palūkanos. Pagal tarptautinių finansinių institucijų prognozes, rinkos kaina regione 2020-aisiais viršys 19 ct/kWh. Vadinasi, Visagino AE elektra bus konkurencinga.“
Taigi, kad toks modelis neveikia. Nesu atominės energetikos priešininkas, bet viskas turi būti pagrįsta ekonomiškai ir pasirinktas geriausias variantas. Svarbu, kad riziką prisiimtų ne tik valstybė, bet ir tas, kuris statys atominę. Manau, kad ir R. Vaitkus neabejoja dėl to, kad šis projektas – labai rizikingas.
Tai Jūsų neįtikina atominės elektrinės idėja dėl rizikos? Juk buvo kalbamasi ir su regioniniais partneriais, ir su strateginiu investuotoju.
Neįtikina dėl neapibrėžtumo. Skaičiavimo modeliai, kurie buvo taikyti skaičiuojant pinigų grąžą ir atsiperkamąjį laiką, akivaizdžiai buvo pritempti. Antra priežastis – Lietuvai šiandien labai sunkiai sekasi uždaryti Ignalinos AE. Mes neturime savo prižiūrimosios dalies, užtikrinančios teisingiausius technologinius sprendimus ir statybos modelius. Turime žinoti, kas, už kiek ir kaip bus padaryta, o ne kad kažkas kažką mums galbūt padarys.
Knygoje „Katastrofos anatomija“ rašoma, kokiomis sąlygomis valstybė gali vystyti branduolinę energetiką. Nebūdamas branduolinės energetikos priešininkas, kalbu apie komponentus, kurie reikalingi, ir apie ekonominį pagrindimą.
Kokia yra Jūsų artimiausių kelerių ar keliolikos metų Lietuvos energetikos vizija?
Šiandien mes dar neturime tikslių skaičiavimų ir nesame tokios vizijos nusipiešę. Bet galiu kalbėti apie būtinas energetikos strategijos prielaidas. Gyventojų skaičius mažėja, o kartu ir energijos poreikiai. Rengiantis statyti atominę, buvo skaičiuojama, kad energijos poreikiai dvigubės. Tačiau numatomoje ateityje tie poreikiai iš tikrųjų nedidės. Kitas dalykas – pirkimo diversifikacija.
Suskystintų dujų terminalas, kuris yra labai svarbi mūsų energetikos dalis ir kuris, beje, yra vykdomas projektas, leis mums ne tik nusipirkti dujų, bet ir suteiks svarių argumentų kalbantis su dabartiniu dujų tiekėju. O ekonominė logika diktuoja, kad derėtis reikia su visais.
Bet jei mes sutariame su „Gazprom“ dėl atpiginimo, kam mums reikalingas terminalas?
Reikalingas bent jau deryboms. Tai irgi labai svarbu. Jei būtume statę anksčiau, tiek už jį nemokėtume, kiek mokame šiandien. Manau, klaidingas sprendimas iš projekto buvo išstumti privatų investuotoją – „Achemą“. Kalbėjausi su švedais – jie labai stebėjosi sužinoję, kad toks svarbus vartotojas buvo išstumtas iš projekto. Privataus investuotojo dalyvavimas būtų sąlygojęs racionalesnes išlaidas terminalui.
O ar mums naudinga pasirašyti sutartį su „Gazprom“ iki 2020 metų?
Nemanau, kad naudinga. Dujų sektoriuje vyksta pokyčiai, atsiranda naujos kainų skaičiavimo metodikos, atsiranda vis naujų tiekėjų.
Bet įsivaizduokime, kad numušame „Gazprom“ kainą ir perkame dujas iš rusų. Terminalas tuomet stovės nenaudojamas?
Geras klausimas. Man pačiam įdomu žinoti, kokie bus siūlomi sprendimai. Beje, statomas dujų terminalas Lietuvai išties per brangus – ekonominė logika diktuoja turėti regioninį terminalą. Bet manau, kad dar ne vėlu grįžti prie derybų su kaimynais ir naudoti terminalą kaip regioninį.
Bet juk kaimynai perka iš Rusijos dujas pigiau nei mes.
Vis dėlto manau, kad jie yra atlikę grėsmių analizę ir vertina terminalą kaip galimybę jaustis saugesniems.
Tačiau turime atsakyti sau ir į kitus svarbius klausimus. Jei statome terminalą ir neperkame dujų iš Rusijos, tai kur mes dėsim tas dujas, kurių bus daugiau, nei reikia pagrindiniam vartotojui? Statomės kogeneracines elektrines? Modernizuojamės ir užtikriname didesnį šilumos pardavimą, pirmiausiai – didiesiems miestams, Vilniui ir Kaunui, kuriems parduodami šilumą užtikriname ir konkurencingą elektros kainą?
Dabar pažvelkime, kas vyksta su mūsų elektrine Elektrėnuose. Investavome į ją per 1 mlrd. litų, perkame iš „Gazprom“ dujas ir jomis gaminamės lietuvišką elektrą po 40 centų už kilovatvalandę, kai tuo metu rusiškos elektros kaina – 15 centų. Kur čia ekonominė logika ir reikiami sprendimai?
Žinoma, blogiausiu atveju, jei Rusija priima sprendimą netiekti mums dujų ir elektros, Lietuvoje veikia sistema, užtikrinanti gyventojų ir pramonės energetinius poreikius. Šis argumentas – svarbus, bet labai pavėluotas, todėl jis mums dabar gerokai daugiau kainuoja.
Kalbant toliau apie energetikos strategiją, turime nepamiršti ir teisėsaugos tyrimo verto sprendimo dėl saulės energijos naudojimo. Tas nevaldomas „pažaidimas“ tikrai nemažai kainavo mūsų gyventojams. O dabar, matau, panašūs sprendimai rengiami ir dėl vėjo jėgainių.
Šiuo atžvilgiu prisideda dar vienas dalykas, apie kurį mažai kalbama, bet kuris mums, vartotojams, nemažai kainuoja: energijos balansavimas. Tai procesas, per kurį energija rezervuojama kituose gamintojuose. Tarkime, vėjas nustoja pūsti, elektrinės nebesisuka, ir turime nebe 250 MW, o 0 MW. Ir kažkas tuo metu turi rinkai tiekti elektros energiją, kuri kompensuos praradimus. Tas „malonumas“ kainuoja nemažus pinigus, kuriuos šiuo metu taip pat sumoka vartotojas. Visas tas atsinaujinančių šaltinių vystymas ateina iš vartotojų kišenės.
Todėl reikiamos energijos kiekis turi būti gerai apskaičiuotas pagal balansavimo galimybes ir ekonominę naudą. Mes vieninteliai ES, kurioje „vėjininkai“ nemoka už balansavimą ir tik parduoda elektrą už nustatytą tarifą.
