Mes ir jie. Priklausome kartai, kuri yra patyrusi sovietinių struktūrų persekiojimus ir prievartą. Būdamos moksleivės ir studentės dėl savo įsitikinimų buvome sekamos, “turėjome reikalų" su KGB ir kitais “tvarkos saugotojais". Dalyvavome R. Kalantos laidotuvėse, jo mirties metinių paminėjimuose ir kituose tuometinėms struktūroms “nepatogiuose" renginiuose. Tai buvo laikotarpis pilnas įtampos ir rizikos, tačiau buvo viskas aišku – kas esame mes ir kas yra jie. Jautėme ir žinojome, kas yra teisinga, moralu, sąžininga ir už ką privalome atstovėti. Paskui buvo Sąjūdis, Sausio 13-oji – ir tada buvo aišku, kas buvome mes ir kas buvo jie. Paskui buvo geri du dešimtmečiai, kai lyg ir buvome tik mes. Bent jau taip kartais jautėmės ir džiaugėmės, kad mūsų vaikams ir vaikaičiams nereikės patirti to absurdo, kurį patyrė jų tėvai ir seneliai (suprantame, kad jiems tenka susidurti su kitokio pobūdžio iššūkiais). Nežinome, ar ir ką mūsų vaikai suprato iš mūsų pasakojimu apie tarybinės milicijos, armijos, KGB veiklos būdus. Iki šių metų gegužės 17 dienos 6 val. ryto.
Kas prieš ką smurtavo? Pirmiausia reiktų sutarti dėl smurto sąvokos. Vienas žmogus, kuris šioje istorijoje patyrė kone visas įmanomas smurto rūšis yra mažoji mergaitė. Ji, be klausimo, yra didžiausia auka. Aukos yra fizinį ir psichologinį smurtą patyrę žmonės, kurie buvo policininkų velkami, nešami, stumdomi, mušami Klonio gatvėje. Aukos yra ir visi tie, kurie solidarizuodamiesi su prievartą patirtais asmenimis žiniasklaidos atstovų yra vadinami “patvoriniais", Kedžio šalininkais" ir dar visokiais vardais. O kas tie kiti? “Nesu patyręs didesnio pažeminimo", šeštadienio eisenos Kaune metu pasakė vienas verslininkas. Jis tiesiogiai nedalyvavo šturme, bet jautėsi taip. Mes jautėmės lygiai taip pat, kaip per R. Kalantos laidotuves, kai pažeminimas ir priespauda palietė kiekvieną labai tiesiogiai ir asmeniškai. Vaizdai, kuriuos visi matėme ir organizatorių / vykdytojų / politikų paaiškinimai, kuriuos girdime, verčia kiekvieną normalų žmogų jaustis mulkinamu ir žeminamu. Valdžios ir teismo institucijos, kurios turėtų visuomenę informuoti ir paaiškinti kas vyksta (pvz., atsakyti į labai konkretų klausimą, kurį vis kelia visuomenė, bet negauna jokio atsakymo - nuo ko saugoma L. Stankūnaitė už mūsų visų pinigus?), stengiasi mums taip pat užmesti antklodę ant galvos. Ir ne bet kokią – papurkštą stebuklingu skysčiu, vadinamu “teismo sprendimas". Kauno eisenoje daug žmonių ėjo lipnia juosta užsiklijavę ar užsirišę burnas. Tačiau šiomis dienomis ir visoje šioje istorijoje burnas užsiklijavę atrodo valdžios ir jai pavaldžių struktūrų vadovai ir pareigūnai. Nors gal ir ne – jeigu jie taip atrodytų, būtų dar ne taip pikta. Pikčiausia, kai bruka akivaizdų melą ir nesąmones. Duok, Dieve, kad bent viduje jie tuo netikėtų.
Bet ar vykdytojai buvo tik smurtautojai? Klausantis policijos pareigūnų komentarų, stebint jų veido išraiškas, kyla klausimas, ar tik jie taip pat nebuvo aukos? Kiek iš tų, beveik kelių šimtų, vyrų tikėjo tuo ką daro? Jeigu netikėjo, tai kas vertė juos smurtauti prieš kitus? O Vaiko teisių tarnybos darbuotojos? Viena iš šios tarnybos darbuotojų pirmojo “ėmimo" metu stengėsi stabdyti prieš vaiką taikomą smurtą. Jos elgesys svarstomas kaip neteisingas. Antrą kartą kita darbuotoja buvo paklusnesnė ir prisidėjo prie šio smurto. Nuo pat istorijos pradžios buvo matomas šios tarnybos darbuotojų pasimetimas ir sutrikimas. Asmeniškai pažįstame daug šioje institucijoje dirbančių specialistų, tikime jų kompetencija ir profesiniu etiškumu. Ar socialinis darbuotojas yra nelaisvas prievartos vykdytojas? Kodėl? Bet kas įvyko? Kodėl jie kalba “puse burnos" ir elgiasi neatpažįstamai? Kas taiko prievartą prieš juos? Manome, kad ir L.Stankūnaitė ( gal būt ir jos advokatas - taip pat) yra tam tikros aukos. Tik jiems patiems žinoti, kas manipuliuoja jais taikant prievartą prieš mergaitę? (Mieli teisininkai, paaiškinkite paprastiems žmonėms kokios yra advokato funkcijos. Nieko nesuprantame – p. Černiausko vykdomos funkcijos ir elgesys šioje byloje labai mažai arba visiškai nepanašus į visuomenei žinomą ir suprantamą advokato elgesį). Blogiausia, kad kiekviena auka yra potencialus smurtautojas. Gal todėl Lietuva ir pirmauja visomis smurto formomis Europoje.
Ir vėl atėjome į tašką “mes ir jie"? Žmonės pasimetę ir sutrikę. Jeigu toje pačioje šeimoje vieni žiūri LNK, o kiti TV3, arba vieni skaito “Lietuvos rytą“, o kiti – „Kauno dieną“, tai galimas visiškas nesusikalbėjimas. O kur dar į du frontus pasidalinusios internetinės svetainės. Jeigu nesivadovauji sveiku protu, tai gali jo ir netekti. Ar kai kurie „nepriklausomi“ televizijos kanalai taip pat patiria spaudimą ir prievartą?
Ką pasakyti studentams? Esame socialinio darbo studijų programos dėstytojos. Dėstome tokius dalykus, kaip “ Socialinis darbas prieš smurtą šeimoje", “Vaiko gerovė", “Žmogaus teisės ir socialinis darbas", “Socialinio darbo etika". Jaučiame pareigą su studentais aptarti visuomenės vykstančius reiškinius ir diskutuoti jauniems žmonėms svarbiais klausimais. Dauguma jaunų žmonių, kurie nėra apatiški, tikisi atsakymo – “Kas vyksta iš tikrųjų?" Jie patys neturi persekiojimo patirties, ir nori tikėti Lietuvoje teismų ir pareigūnų sąžiningumu. Kaip juos įtikinti, kad mūsų valstybėje yra ginamas pilietis? Būsimieji socialiniai darbuotojai ruošiami savo praktikoje atstovauti žmonėms ir ginti jų teises. Ar galime išugdyti studentų pasitikėjimą savo kompetencija ir valstybės institucijomis, jei kvalifikuoti teisėjai ir advokatai to padaryti mūsų šalyje negali? Ar apie valdžios ir valstybės smurtą prieš lietuvos piliečius jie skaito tik istorijos knygose? Ar ir kaip valdžios struktūrų elgesys derinasi su teisinės valstybės sąvoka? Ar dėstytojas turi tapti šiuo metu dominuojančios valstybinės ideologijos, palaikančios smurtą ir prievartą prieš vaikus ir taikius asmenis propaguotojas, kaip tarybiniais laikais? O gal turėtų kviesti ir išeiti į gatves kartu su studentais, kad parodytų, kaip turi elgtis tikras savo šalies pilietis tokioje situacijoje? Bet gal ir dėstytojai jaučiasi tokiomis pat aukomis nuolat besitęsiančio institucinio smurto aplinkoje, kur baimė ir pataikavimas yra pagrindinės vertybės? Tad kokios pozicijos turėtų ir pajėgtų šiuo metu laikytis universiteto dėstytojas?
Rūta Butkevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė
Dalija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė
