Ukrainos puolimas ir greitas Charkivo regiono atsiėmimas sugriovė Rusijos nenugalimumo iliuziją. Tai taip pat paskelbė naują Vakarų lūkesčių etapą. Staiga Vakarų lyderiai ir strategai galėjo pamatyti, kaip Ukraina šiame kare įgauna pranašumą. Panašu, kad šis perspektyvos pokytis tikrai išlaisvins naują karinės paramos Ukrainai dinamiką. Argumentas, kad Ukraina turėtų tartis dėl taikos, o ne toliau kovoti, buvo paneigtas.
Tačiau dramatiškiausiai perspektyva pasikeitė Rusijai, o tai kelia didelių naujų pavojų tiek Ukrainai, tiek Vakarams. Nuo tada, kai 2022 m. vasario mėn. nepavyko užkariauti Kijevo žaibo greičiu, Putinas laiko du kamuolius ore.
Vienas iš jų palaiko ilgalaikį karą su taikos meto Rusijos armija, numanant, kad Ukrainos kariuomenė yra silpnesnė ir užsitęsęs karas palankus Rusijai. Kitas dalykas yra siekis užtikrinti, kad Rusijos visuomenė liktų izoliuota nuo karo, darant prielaidą, kad Putinas gali išlaikyti aukštą visuomenės paramos lygį tol, kol paprasti rusai nepatirs karo išlaidų ir nematys karo greta. Tačiau Ukrainos sėkmė mūšio lauke aplink Charkivą smarkiai sujaukė šiuos skaičiavimus.
Putinas dabar susiduria su daugybe sunkių pasirinkimų. Jis galėjo apriboti Rusijos karinius įsipareigojimus, išlaikydamas dabartinį karių lygį ir toliau izoliuodamas Rusijos visuomenę, arba skelbti masinę mobilizaciją. Jis pasirinko dalinės mobilizacijos variantą, nors kiek ji dalinė – nežino niekas.
Putinas negalėjo atsisakyti Rusijos pergalės perspektyvos ir rizikuoti tiesioginiu pralaimėjimu. Jau dabar nacionalistinės karinės pajėgos yra nepatenkintos karo eiga. Per greitą kampaniją jiems buvo pažadėta turtai ir šlovė. Vietoj to, jie sulaukė stulbinančio mirčių skaičiaus ir nedidelių teritorinių laimėjimų, kurie dabar atrodo dar labiau nesaugūs. Tęsiant status quo Putino režime atsirastų pavojingų naujų plyšių.
Kita vertus, mobilizacija iš esmės sutrikdys ir jau matome, kaip trikdo Kremliaus kruopštų karo valdymą namuose. Dramatiškai padidinti Rusijos gyvąją karinę jėgą gali atrodyti logiškas pasirinkimas šaliai, kurios gyventojų skaičius tris kartus didesnis nei Ukrainos, tačiau karo populiarumas iki šiol priklausė nuo to, ar jis yra toli.
Netgi rusiška karo terminija, „specialioji karinė operacija“, buvo gyvatvorė, dūmų uždanga, sauganti žmones nuo karo. Nepaisant Kremliaus „denacizacijos“ retorikos, Rusijos gyventojams Ukrainos karas visiškai skiriasi nuo tiesioginės egzistencinės kovos, kurią Rusija išgyveno Antrojo pasaulinio karo metu. Paskelbdamas mobilizaciją, Kremlius rizikuotų savo vidaus pasipriešinimu karui, kuriam dauguma rusų nėra pasiruošę kariauti.
Nors Putinas apsimeta veiksmo žmogumi, realybėje jis yra linkęs elgtis neryžtingai. 2014 m., po Krymo aneksijos, Rusija persikėlė į Rytų Ukrainą, pasirašė diplomatinį susitarimą ir strigo ten.
Sirijoje Rusija taip pat žengė žingsnį 2015 m., įsikišus Rusijai Basharas al Assadas liko valdžioje, karo eiga buvo pakreipta kita linkme, bet Sirija tebekybo ore, o politinio karo sprendimo horizonte nesimato.
Putinas pakenkė savo režimui ne įstumdamas savo kariuomenę į nesėkmių virtinę aplink Charkivą, bet ir nesuderindamas ekstravagantiškų politinių tikslų Ukrainoje su realiomis ir gana menkomis galimybėmis.
Ukrainoje bet kuris iš Putino dabar žengtų žingsnių turės pasekmių. Kad ir kokios būtų jo tolesnės idėjos Europa ir JAV turėtų ir toliau aprūpinti Ukrainos kariuomenę ginklais, kurių jai labiausiai reikia.
Ukrainiečiams reikia išlaikyti spaudimą Rusijos kariuomenei, pulti ir atsiimti savo teritorijas. Tačiau jie taip pat turi apsvarstyti ir kaip gali elgtis režimas, kuris susiduria su vis didėjančiu spaudimu namuose. Deja, bet Putinui ateina desperacijos laikas, todėl jis gali griebtis bet kokių, kad ir itin neracionalių priemonių.
Imperinis kvietimas į mūšį
Putino sprendimas sutelkti Rusijos gyventojus ir sukviesti šimtus tūkstančių naujų karių gali kelti didelių naujų iššūkių tiek Rusijai, tiek Vakarams. Net jei tik iš dalies, Kremliaus įsakyta mobilizacija prilygta pripažinimui, kad šalis kariauja. Tai taip pat verčia šį karą egzistenciniu Rusijai.
Iki šiol daugumai Rusijos gyventojų invazija į Ukrainą net nebuvo pristatoma kaip karas. Ji buvo pavadinta karine operacija. Įsiveržimas į Ukrainą buvo paremtas kliedesiais ir perdėtu pasitikėjimu savimi, klaidingomis prielaidomis apie Ukrainą ir apie Ukrainos sąjungininkus.
Tačiau su mobilizacija Rusija viešai stoja į didelį karą. Pasirinkimas dabar jau paverstas būtinybe, o „specialioji operacija“ – karu, kurį neva turės kovoti ir laimėti visi rusai. Tokio karo pralaimėjimas Rusijos vadovybei tikriausiai būtų nepriimtinas, todėl derybų rezultato perspektyva mažėja.
Tiesa, toks kursas Putinui būtų rizikingas. Rusijos karinis pasirodymas iki šiol vargu ar leidžia teigti, kad daugiau karių duotų geresnių rezultatų. Be to, karių mokymas užtruktų, o Rusijai reikėtų atitinkamai padidinti karinės technikos skaičių.
Tuo pačiu metu, pritraukus daug rusų, kurie nėra suinteresuoti kariauti, mobilizacija paaštrintų, o ne išspręsti Rusijos kariuomenės moralines problemas. Visų pirma, dalinė mobilizacija nebūtinai reiškia Rusijos pergalę. Mobilizacija turėtų būti susieta su pasiekiamais strateginiais tikslais.
Vykdydamas mobilizaciją, Putinas kartu turi spręsti ir šiuos klausimus. Karinis pavojus yra susijęs su laiku. Karių reikia dabar, bet integruoti naujokus į aktyvius karinius dalinius gali užtrukti kelis mėnesius, nebent į karą mes visiškai neparuoštus žmones.
Ir su kiekvienu mėnesiu, prasidėjus Putino įsakytai mobilizacijai, dar daugiau ginklų ir pagalbos plūs į Ukrainą, Ukrainos kariuomenė stiprins savo jėgas. Jei Rusija bandys pralaukti žiemą ir pavasarį su naujomis jėgomis pradės naują puolimą, tai jie puls šalį, kuri jau dabar yra daug labiau pasirengusi kovai nei buvo 2022 m. vasarį.
Putinui išlaikyti visuomenės paramą mobilizacijos metu gali būti sunku. Kremliaus požiūriu, per pirmuosius šešis karo mėnesius Putinas savo vidaus politiką tvarkė teisingai. Nesant visuotinės mobilizacijos, tikrieji Kremliaus rėmėjai ir rusų nacionalistai vis tiek galėjo rėkti, kad Rusija kovoja su Vakarais.
Kalbant apie likusius rusus, kurie karo pradžioje nejautė priešiškumo Ukrainai ir buvo nustebinti karo, daugeliui jų buvo leista nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta. Jiems tai buvo speciali operacija, kurią reikėtų palikti specialistams.
Tačiau mobilizacija karą atveda į kasdienį rusų gyvenimą. Kadangi Putino režimas prieš tai juos mokė atsiriboti nuo politikos, dabar jie turėtų būti emociškai mobilizuoti. Jie turės susitaikyti su tuo, kad jų tėvai, broliai ir sūnūs gali žūti mūšyje. Tokio požiūrio pasikeitimo reikalavimas iš Rusijos gyventojų gali atsirūgti Putinui.
Mobilizacija neišspręs ydingos karo logikos. Padvigubinus strateginę klaidą, klaida padvigubėja. Mobilizacija pati savaime nepadės sumažinti klaidingo Putino sprendimo pradėti invaziją .
Šis karas prieštarauja Rusijos ekonominiams ir saugumo interesams. Šiuo atžvilgiu politinė dilema, su kuria Putinas susiduria dėl mobilizacijos, yra tiesiogiai susijusi su karo pobūdžiu.
Istoriškai Rusija gali būti stiprus priešas, kai buvo užpultas išorės jėgų: ir Napoleonas, ir Hitleris neįvertino Rusijos pajėgų gylio ir ryžto, kai nusprendė įsiveržti į Rusiją.
Tačiau, kaip ir Jungtinės Valstijos bei daugelis kitų šalių, Rusija kovojo ir kitokiuose karuose. 1905 m. Rusijos ir Japonijos karas Maskvai baigėsi blogai. Taip nutiko ir sovietų invazijai į Afganistaną 1979 m. (ir abiem atvejais karai vyko be papildomo masinės mobilizacijos spaudimo.)
Priešingai nei visuomenės sutelkimas į krašto apsaugos, mobilizacija puolamajam karui yra sudėtingesnė. Geriau kvailas mažas karas nei kvailas didelis karas.
Ukrainai ir Vakarams Rusijos mobilizacija galimai sukėlė psichologinis šokas. Rusijos kariuomenės trūkumai ir toliau bus naudingi Ukrainai, tačiau mobilizacija reikštų atnaujintą Rusijos vadovybės pasiryžimą atitolinti pralaimėjimą bet kokia kaina – net ir vidaus paramos kaina. Vakarai turi dar kartą įvertinti Putino savijautą ir didelio karinio eskalavimo potencialą.
Purvina taktika
Žinant Putiną ir taip, kaip jo karo vadai elgėsi Sirijoje ir kitose vietose, šalia dalinės mobilizacijos, kuri gal turi tik tokį pavadinimą jis gali naudoti ir kitas, seniai išmėgintas taktikas. Rusams akivaizdžiai pralaimint, galima tikėtis dar daugiau atakų prieš civilius gyventojus ir civilinę infrastruktūrą, tokius pastatus, kaip ligoninės ir mokyklos, ir imtis dar bjauresnių atakų, tokių kaip termobariniai ginklai, kurie daro niokojantį poveikį aplinkai.
Trumpai tariant, jis gali pabandyti pakartoti kraštutinę taktiką, kurią naudojo Sirijoje. Tuo pačiu metu, siekdamas sustiprinti savo paramą, Putinas gali rasti naujų būdų, kaip nuslopinti nesutarimus ir persekioti „išdavikus“ namuose. Šio kelio pasirinkimas būtų būdingas Putinui, kuris mėgsta neapsispręsti įtemptose situacijose.
Jis taip pat gali sukelti sumaištį tose Ukrainos dalyse, kuriose tiesiogiai nevyksta kovos, puldamas kritinę infrastruktūrą, sutrikdydamas normalumo jausmą visoje Ukrainoje ir darydamas viską, ką gali, kad blokuotų JAV ir Europos pastangas padėti atstatyti šalį.
Taip Putinas stengsis išsaugoti pavojaus atmosferą, kuri persekioja Ukrainą nuo 2022 m. vasario mėn. Jei jam bus sunku suvaldyti situaciją namuose, nes karas, kurį Rusija turėjo laimėti per tris dienas, trunka pusmetį ir jis einasi vis blogyn, jis gali griebtis jėgos ne tik Ukrainoje, bet ir namuose.
Tam jo vyriausybė yra gerai pasirengusi. Ši situacija, jei visiškai išsipildys, pareikalaus iš Vakarų ryžto ir kantrybės. Putinas lažinsis dėl mažėjančios paramos Ukrainai iš Europos ir Vakarų, nes jos kovos su energetikos krize bent jau ateinančią žiemą.
Vis žiauresnis karas Ukrainoje gali paskatinti raginimus nutraukti karo veiksmus, nepaisant Ukrainai keliamų sąlygų. Net jei Europos šalys aiškiai nespaudžia Kijevo, jos gali apriboti karinę paramą argumentuodamos, kad jų pačių atsargos ir ekonominiai pajėgumai yra išsemti.
Ukrainos sėkmė Charkivo srityje kurį laiką atidės tokį karo nuovargį. Tačiau neaišku, ar Ukraina gali pakartoti savo sėkmę ir moralinį postūmį, kurį ji suteikė savo gyventojams ir Vakarų auditorijai.
Vakarų kantrybė ir Rusijos praraja
Tiek Ukrainai, tiek jos Vakarų sąjungininkėms būtų geriau, kad Rusijoje mobilizacija nepavyktų. Tačiau priemonės daryti įtaką Putino pasirinkimams yra ribotos. Vienas iš jų – išlaikyti status quo, kai aprūpinimas ginklais ir žvalgyba padėjo Ukrainos kariuomenei klestėti. Ukrainiečiai jau įrodė, kad jų politinė sistema yra pakankamai patvari, kad išsilaikytų per karą.
Jie jau įrodė, kad turi puikius kovinius gebėjimus ir pajėgią karinę vadovybę. Sujungus šias vidines stiprybes su sudėtinga ginkluote, Vakarai vis labiau pasiruošę bauginti ne tik Rusijos karius aplink Charkivą, bet ir Kremlių. Tiesa, ar tai veikia Kremliui taip, kaip rusų kariams – neaišku.
Visgi Kremlius negali ilgai nekreipti dėmesio į didėjančią Ukrainos karinę jėgą. Kuo didesnė ši jėga, tuo mažiau Rusija gali nuveikti Ukrainoje. Kasdien Ukraina įgyja atgrasymo galią.
Visgi Rusijai mobilizuojantis Ukraina ir Vakarai turi išlikti ramūs ir remtis pastarųjų septynių mėnesių sėkme. Putino Rusija nesugebėjo sukurti aiškios karo koncepcijos, negali pasimokyti iš savo klaidų ir negali atlikti to, ką gali daugelis pasaulinio lygio kariuomenių.
Mobilizacija to nepakeis. Didžiausi mobilizacijos pavojai gali būti labiau susiję su Rusija nei su Ukraina. Rusai gali priešintis mobilizacijai, tokiu atveju režimas pradėtų byrėti, kaip tai padarė caro valdžia 1917 m.
Arba Rusija gali būti nugalėta po visiškos mobilizacijos, tokio žlugimo Putinas neišgyventų. Už Kremliaus sienų tai gali atrodyti kaip laiminga pabaiga, bet žlugusi Rusija taip pat apverstų tarptautinę sistemą, kokią mes žinome, ir sukeltų nestabilumą toli už jos sienų. Niekas negali nuspėti, koks režimas gali atsirasti po putinistinės valstybės žlugimo Rusijoje.
Laukdamos Putino atsako į Ukrainos sėkmę, kad ir kokia ji būtų, Jungtinės Valstijos ir Europa turėtų ir toliau teikti Ukrainai paramą, kurios reikia, kad ji išliktų kovoje ir, svarbiausia, išliktų puolime. Jei Putinas eskaluotų situaciją ir imtųsi branduolinių grėsmių, Vakarai neturėtų būti įbauginti.
Tai turėtų priminti Rusijai nematomas karo taisykles: nė viena pusė nenori paversti šio karo platesne NATO ir Rusijos konfrontacija.
Branduolinis eskalavimas pažeistų šias taisykles ir galėtų paskatinti NATO įsitraukimą. Tai būtų visų nenaudai. Ukrainos sėkmė atvėrė tvirtą kelią sukurti Ukrainą, per stiprią, kad Rusija galėtų pulti ateityje. Tai didelis pasiekimas.
Neišspręstas klausimas, kaip Putinas bandys suvaldyti niūrią Rusijos padėtį, kokiu kariniu tikslu ir kokia politine žinute jis tai darys. Kad pasiduotų, jis turėtų iš naujo išrasti save politiškai. Norėdamas mobilizuotis, jis turėtų iš naujo išrasti Rusiją, kurią kūrė nuo pat atėjimo į valdžią 2000 m.: Rusiją, kuri išgelbėjo nuo 1990-ųjų chaoso, Rusiją, kuri sukūrė stabilią, į vartojimą orientuotą viduriniąją klasę, Rusiją, kurioje privatus gyvenimas, toli nuo politikos, buvo maloni pramoga. Įsibrovęs į Ukrainą Putinas manė, kad įstums šią šalį į bedugnę. Bet išties tai gali nutikti Rusijai.
