Daugiau kaip pusė (54 proc.) apklausos dalyvių žinojo teisingą atsakymą – ši liga pirmą kartą aprašyta 1868 m.
34,5 proc. dalyvių manė, kad išsėtinė sklerozė aprašyta 1913 m., o 11,5 proc. spėjo, kad ligos aprašymas pasirodė 1777 m.
Paryžiaus universiteto profesorius Jeanas-Martinas Charcot gydė jauną moterį, kuriai pasireiškė drebulys ir kalbos sutrikimai. Po pacientės mirties galvos smegenyse jis aptiko plokšteles, kurias pavadino sklerozinėmis plokštelėmis. Susiejęs šiuos pakitimus su stebėtais kitais klinikiniais simptomais, J. M. Charcot 1868 m. pirmą kartą diagnozavo išsėtinę sklerozę kaip atskirą ligą.
Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė centrinės nervų sistemos, t. y. galvos ir nugaros smegenų, liga. Normalias nervines skaidulas apsupa daug lipidų ir baltymų turintis dangalas – mielinas. Sergant išsėtine skleroze šis dangalas irsta, todėl sutrinka pažeistų nervinių skaidulų funkcija. Įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegimo židiniai, vėliau jų vietose vyksta randėjimas (sklerozė), lieka sklerozinės plokštelės, todėl liga pavadinta išsėtine (daugine) skleroze.
Išsėtine skleroze serga daugiau nei milijonas žmonių visame pasaulyje. Ligos simptomai retai pasireiškia anksčiau nei 10 metų amžiaus, dažniausiai atsiranda 20–40 metų, retai vyresniam kaip 50 metų asmeniui. Moterys serga kiek dažniau.
Dėkojame dalyvavusiems ir siūlome naują apklausą.
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
