Portalas tv3.lt pristato pokalbį su kandidatu į prezidentus M. Puidoku, kuriame aptariamos pagrindinės jo nuostatos vidaus ir užsienio politikos temomis.
Kokiomis priemonėmis spręstumėte Astravo problemą?
Su Astravu mes esame pramiegoję, ir miegojo visos Vyriausybės, kurios už tai buvo atsakingos, dabartinė Vyriausybė – taip pat. Problemos raktas slypi giliau: Lietuvos derybose dėl narystės Europos Sąjungoje (ES). Mes uždarėme Ignaliną, aktyviai nesiderėjome, užsidėjome pliusiuką, kad greitai susiderėjome dėl stojimo, bet šiandien turime du galimus branduolinius monstrus greta savo sienų.
Vienas Kaliningrade, o kitas – Baltarusijoje. Nematau daug variantų, kaip situaciją galima pakeisti, bet Lietuva gali šį tą daryti pati: mūsų atsinaujinančios energijos potencialas leidžia mums neimportuoti elektros energijos iš Baltarusijos. Mes galime pasigaminti pusantro karto daugiau elektros energijos nei reikia mūsų valstybei, galime eksportuoti. Taigi, to ir turėtume siekti, išnaudoti visus savo pajėgumus.
Su kokiomis užsienio valstybėmis norėtumėte glaudesnių santykių?
Be jokios abejonės su Lenkija ir visa Višegrado grupe (Centrinės Europos valstybėmis). Su Lenkija todėl, kad tik su jais mes galime turėti apginamą Suvalkų koridorių ir jie yra tie, kurie turėtų ateiti mums į pagalbą pirmieji. Jie turi puikiai funkcionuojančią oro gynybos sistemą, turės Patriot oro gynybos sistemą iš JAV, jie NATO nariai ir žada mus ginti, todėl turėtume koordinuoti savo veiksmus su jais.
JAV tikisi, kad Baltijos šalys ir Lenkija bus vienas regionas, jie žvelgia į mus, kaip į vieną regioną. Deja mus padaryti vienu regionu yra sudėtinga, nes Estija visada žvelgia į Suomiją. Lietuvos užduotis būtų tapti „klijais“ ir mėginti prie mūsų dueto pritraukti Latviją, nes Estijos atitraukti nuo Suomijos, matyt, nesugebėsime.
Realybė yra tokia, kad mes turime bendrą poziciją su Lenkija ir Latvija, o štai Estija dažnai laikosi atskiros pozicijos. Visgi tai galima kompensuoti į regioną ir bendradarbiavimą jungiant Višegrado valstybes: Čekiją, Vengriją ir net Austriją, kurią valdo Sebastianas Kurtzas ir ten yra daug politinės linijos sutapimų su Lenkija ir kitomis Višegrado valstybėmis. Gal per tokius tamprius dvišalius santykius Lietuvos svertai ES būtų stipresni.
Kokių permainų norėtumėte krašto apsaugos sistemoje?
Pirmiausia privalo būti užtikrintas skaidrus lėšų panaudojimas, tam reikia kelių dalykų: įtraukti į strateginės ginkluotės pirkimus kariuomenės vadovybę, kurie užtikrintų, kad nebūtų perkama tos ginkluotės, kurios mums visiškai nereikia. Taip pat galvoti, kokie pirkimai privalo būti, kad nevyktų auksinių šaukštų ir „Nota Bene“ skandalai.
Taip pat reikia keisti požiūrį į karį, nes jis, o ne pastatas gins Lietuvą. Reikia rūpintis karių parengimu, atsargos karininkų mokymu, kompensavimo mechanizmais. Taip pat, jog būtų tiksliniai pirkimai, tarkime, kokybiški batai, kad nebūtų perkama bet kas.
Kokį vaidmenį turėtų vaidinti prezidentas formuojant vidaus politiką? Likti nuošalyje ar aktyviai kištis?
Mano galvoje visada yra aktyvus prezidentas, toks, kaip JAV prezidentas, kuris aktyviai dalyvauja vidaus ir užsienio politikoje. Prezidentas turi būti tas, kuris pirmas aktyviai reaguoja į problemas, išsako savo nuomonę ir siūlymus. Jei prezidentas yra stikliniame bokšte ir atsitvėręs nuo visuomenės, tai jis blogas prezidentas, tokio prezidento neturėtų būti.
Prezidento galios Lietuvoje yra aktyviausios teisės ir teisingumo srityje, tai ir teisėjų, prokurorų skyrimas. Aš siūlau teisinio ombucmeno pareigybę, kurios, manau, Lietuvoje reikėtų. Deja mūsų teismuose yra susiformavusi „teismų praktika“, o tada atsiranda atsitikimai, kai advokatai, turintys geresnius priėjimas prie teisėjų savo klientams parūpina „teisingesnius“ sprendimus. Ombucmenas padėtų išgyvendinti sisteminę politinę korupciją.
Kokios Jūsų politinės pažiūros?
Mano politinės pažiūros panašios į tų politinių jėgų, kurios lyderiauja Lenkijoje ir kitose Višegrado šalyse. Tradicinė dešinė, jei kalbėsime apie vertybes: krikščioniška šeima, moralė, vertybės. Aš pritariu tiems žmonėms, kurie pasisako už „tautų“ Europą, prieš federalizaciją.
Mes privalome išlaikyti suverenitetą, negalime jo atiduoti daugiau nei jau esame atidavę. Jei kalbėti apie ekonomiką, mano pažiūros yra centro kairės: esu už modernius ir išmintingus sprendimus, kurie padeda pritraukti investicijas, kurti gerai apmokamas darbo vietas ir geras sąlygas dirbantiesiems.
Visų pirma esu už tai, kad būtų mažinama socialinė atskirtis ir atotrūkis. Tai aktualu ne tik čia, bet ir visame pasaulyje. Manau reiktų realių progresinių mokesčių, taip pat, tokių spendimų, kaip Lenkijoje, kad monopolinės verslo struktūros būtų sąžiningai apmokestinamos, negalėtų slėpti mokesčių. Lenkijoje prekybos tinklus apmokestino nuo jų apyvartos, tai socialiai teisingas sprendimas.
Kaip vertinate prezidentės Dalios Grybauskaitės prezidentavimą?
Šis prezidentavimas turėjo sėkmingų ir nesėkmingų epizodų. Buvau tas žmogus, kuris daug iš jos tikėjosi prieš pirmą prezidento kadenciją ir tas, kuris nusivylė po penkių metų. Norėjau, kad ateitų kitas žmogus, bet mes neturėjome nė vieno kandidato, kuris būtų galėjęs mesti bent minimalų iššūkį.
Todėl ji tuos rinkimus ir laimėjo. Man norėjosi kitokio postūmio mūsų valstybei, nes tiek vidaus, tiek užsienio politikoje viskas, kas buvo įmanoma padaryti buvo padaryta per pirmą kadenciją, antra kadencija buvo pasyvesnis buvimas ir pradėtų darbų tęsimas. Per šią kadenciją buvo susiderėta dėl NATO priešakinių pajėgų Lietuvoje, tai nemenkas laimėjimas ir čia tikrai reikia pagirti šalies vadovę.
Visgi gerų santykių su kaimynais mums stinga, neturime strateginių santykių su ta pačia Latvija ar Estija, neturime glaudaus ryšio su Lenkija. Taigi, abiejų kadencijų nepavyksta įvertinti vienareikšmiškai, pirmojoje kadencijoje buvo iškelti ambicingi tikslai, bet vėliau tuos tikslus įgyvendinti sekėsi sunkiai, nes pritrūko neutralumo visų Lietuvos politinių jėgų atveju. Nebuvo galimybės sutelkti politines jėgas, nuraminti karus. Lyderystė buvo aštri, bet nebuvo telkianti.
Kokie bus pirmieji trys darbai, jei tapsite prezidentu?
Pirmasis vizitas į Lenkiją, nepriklausomo teisinio ombucmeno institucijos kūrimas ir tinkamų ministrų skyrimas iš tų kandidatų, kurie būtų parinkti.
Kokia Jūsų nuomonė jautriais visuomenei klausimais: apie vienalytes santuokas, kanapių legalizavimą, dvigubą pilietybę ir Seimo narių skaičiaus mažinimą?
Aš esu prieš vienalytes santuokas, esu prieš tokių porų galimybę įvaikinti vaikus. Tai sakiau visą laiką ir esu nuoseklus. Aš taip pat nepritariu kanapių legalizavimui, bet esu už tai, kad tokie produktai, kurie nėra narkotinės medžiagos: maistas, medicininiai produktai, turėtų būti leidžiami, nes kvaila žmonėms drausti turėti tai, kas yra vaistas arba maistas.
Dviguba pilietybė yra mūsų skola tiems žmonėms, kuriuos išvijo daug metų vykdyta politika. Esame maža valstybė ir mums būtų didžiulė prabanga prarasti ryšį su žmonėmis, kurie yra išeivijoje. Privalome rasti sprendimą, tikiuosi tauta apsispręs, ar tai bus dviguba pilietybė, o jei ne, inicijuosiu pokyčius, kad iš stalčiaus būtų išimtas lietuvio kortos klausimas.
Taip pat svarbu, kad lietuvių kilmės žmonėms būtų sudarytos sąlygos įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Tik tada žmogus galės drąsiai su savo šeima nebijoti grįžti, nes mūsų tikslas, kad kuo daugiau žmonių grįžtu.
Analizavau Seimo narių skaičiaus mažinimo klausimą: lyginant Lietuvos gyventojams tenkantį Seimo narių skaičių, jis galėtų būti mažinamas. Ar tai padidintų kokybę, nežinau, bet aš esu už Seimo narių skaičiaus mažinimą su viena sąlyga, kad taip pat mažėtų „sąrašinių“ parlamentarų, o liktų toks pats skaičius renkamas vienmandatėse apygardose. Tai būtų teisingas sprendimas.
Kuris kandidatas be Jūsų labiausiai vertas tapti prezidentu?
Pagal savo vertybes ir nuostatas ir jų sutapimą galiu pasakyti, kad man iš kandidatų yra artimiausias Arvydas Juozaitis. Atsižvelgiant į jo darbo specifiką ir kompetencijų portfelį, ar jis gebėtų išspręsti ryžtingai šalies problemas, nežinau.
Turiu tam tiktą baimę šioje situacijoje, kad jis per daug žvelgia į praeitį, o šiandien mes turime žiūrėti į ateitį. Tikiuosi, kad ateityje buriant naują politinę jėgą, tokią, kuri būtų panaši į Lenkijoje esančią Jaroslawo Kačinskio ateities vizija, kuri yra mane supančių žmonių komandoje, bus apjungta į vieną ir duos gerą rezultatą.
Manau, kad A. Juozaitis ir kiti, kurie išpažįsta krikščioniškas moralines vertybes, turėtų vienytis ir išgirsti tą siūlymą, kurį sakiau ir prieš prezidento rinkimus.
Kokia turėtų būti bendradarbiavimo su Rusija strategija?
Manau tai paprastas sprendimas, Lietuva JAV gali būti naudinga siekiant padėti suprasti Rusiją. Mums nereikia agresyviausios retorikos Rusijos atžvilgiu, visiškai užtektų palaikyti JAV poziciją Rusijos atžvilgiu. Tada mes galėtume būti tie, kurie geba padėti dviems galybėms susikalbėti. Lietuva turėtų kelti klausimą, kokia turėtų būti mūsų strateginė pozicija užsienio politikos klausimais.
Mums reikia siekti palaikyti JAV, kad šios šalies būtų kuo daugiau Europoje. Kitas dalykas, Lietuva turi būti stipri žaidėja, kuri gina savo interesus ES kontekste. Tam, kad ji tokia būtų, reikia turėti kuo daugiau sąjungininkų, jau minėjau, kaip svarbu bendradarbiauti su Višegrado šalimis ir Lenkija.
Emigracija yra didžiulė Lietuvos problema, kaip manote, kaip būtų galima ją užkardyti?
Žmonių susigrąžinimas ir darymas visko, kad jie neišvyktų – to paties medžio vaisiai. Reikia garantuoti, kad studentai neišvyktų, garantuoti jiems nemokamą mokslą. Tai, mano supratimu, vienas svarbiausių žingsnių siekiant išlaikyti žmones Lietuvoje.
