Lietuvių krepšininkų pergalės išpučia mūsų pačių “aš” ir tik todėl sėkmė mums turi asmeninę reikšmę. Mes asmeniškai jaučiamės “nugalėtojais”. Mes asmeniškai - aukščiau vokiečių, aukščiau serbų. Bet nejau tai nejuokinga? Asmeninio nevisavertiškumo kompleksas - štai kas neretai gali slypėti už mūsų krepšinio euforijos!
Rusnė L. rašo: “Niekados nesupratau ir nesuprantu žmonių, kurie kaip vaikai šokinėja iš džiaugsmo prie televizorių ekranų. Gėda žiūrėti į tarsi solidžius televizijos laidų vedėjus, politikus, šeimų tėvus, kurių kvaili veidai švyti iš pasididžiavimo. Pasididžiavimo kuo? Koks tavo asmeninis nuopelnas, kad didžiuotumeisi? O tie vyrai, kurie maukia litrais alų prie televizorių, o paskui po pergalės dainuoja gatvėse iš džiaugsmo? Ką bendra tai turi su pergale? Varganas vaizdelis!”.
Netikėta pozicija, bet joje daug tiesos. Kodėl visi mes turime būti fanais? Lietuvoje kiekvienas privalo būti krepšinio sirgaliumi. Gedėti, jei lietuviai pralaimi, šokinėti iš džiaugsmo, jei laimi. Tokie visuomeniniai stereotipai, kurie primetami asmenybei. O jei žmogus nenori “šokinėti su visais”, demonstruoti savo “patriotizmą” (beje, tikrasis patriotizmas neturi nieko bendra su pasigėrimu alaus bare prie televizoriaus ekrano ir šūkalojimo girtais balsais!)?
Kodėl mums tokie svarbūs krepšinio pasiekimai? Geriausiai į šį klausimą atsako Sigmundas Freudas savo garsiame darbe apie “masines emocijas” ir visuomeninę sąmonę. Minioje mus gali apimti vadinamosios “masinės emocijos”, kurios mus paverčia kitais žmonėmis. Mes išsilaisviname iš savo asmenybės, netenkame individualumo, mus užvaldo “kolektyvinė siela”. Būdami tokios būsenos visi panašūs į visus. Visi jaučia vieną ir tą patį. Išnyksta vienatvės jausmas (bet taip pat ir atsakomybės jausmas), atsiranda “solidarumo”, priklausomybės miniai (kurią dažnai painioja su “tautos” sąvoka!) jausmas.
Prisiekę sirgaliai - tai savotiški narkomanai, kurie būtent dėl to jausmo vaikšto į varžybas (neatsitiktinai žodžiai “sirgalius” ir “sergantis” turi tą pačią šaknį!). Kad pamirštų save ir susilietų su minia. Kaip tikri narkomanai, jie pasirengę pakloti paskutinius pinigus ir vykti į tolimą Švediją arba Japoniją, kad tik dar kartą taptų “kolektyvine siela”.
Blogai tai ar gerai? Jei esate gili asmenybė - nieko bloga. Jūs tiesiog “pailsėsite nuo savęs”. Bet kiek Lietuvos žmonių krepšinyje randa “vienintelę paguodą”? Tai turėtų priversti suklusti.
Nėra darbo arba jis prastai atlyginamas, nemėgstamas. Šeimoje nesantaika. Su vaikais nėra bendros kalbos. Jaunystės svajonės neįgyvendintos. Gyvenimas nenusisekė, norisi prisigerti. Kankina nevisavertiškumo jausmas. Ir čia - Lietuvos rinktinės pergalė. “Mes nugalėjome!” - šaukė per televiziją vienas iš sirgalių. Juokinga? Taip, jei įsigilintume. Bet psichologiškai paaiškinama.
Kiekvienas iš mūsų nori matyti save sėkmės kūdikiu, nugalėtoju. Jei esame nevykėliai asmeniniame gyvenime, lengvai identifikuojame save su tais, kurie “nugalėjo”. Taip kad kuo labiau žmogus rėkia, kad “nugalėjome”, tuo didesnė tikimybė, kad asmeniniame gyvenime jam nėra kuo pasigirti. Arba jis pasiekė ne tai, ką norėjo!
Tačiau daugumas žmonių “džiaugiasi saikingai”, suprasdami distanciją tarp asmeninio gyvenimo ir nacionalinės rinktinės pasiekimų. Jų “aš” turi kitus atramos taškus.
Beje, pats produktyviausias džiaugsmas - tylus.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
