Kaip atsitiko, kad ėmėte dirbti su neįgaliųjų bendruomene?
Viskas prasidėjo nuo to, kad mano sesuo augino mergaitę, kuri turėjo rimtą autizmo spektro sutrikimą. Jos negalia buvo labai sunki, visi padėjome seseriai. Jau tuomet pamačiau, kaip visuomenė reaguoja į negalią turinčius žmones, į šiek tiek kitokius negu jie. Prisiklausydavome įvairių replikų.
1997 metais dirbau Vilniaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyboje. Mūsų paprašė vesti mokymus būsimiems apskaitininkams, turintiems negalią. Tai buvo bene pirmieji tokie mokymai, niekas nežinojo, kaip dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Į Žirmūnų darbo rinkos mokymo centrą susirinko 15 neįgaliųjų iš visos Lietuvos, vedžiau jiems psichologijos kursą. Visi buvome įsitempę, neturėjome patirties. Atvažiavo keturi žmonės negaliųjų vežimėliuose, o visos vietos paruoštos su kėdėmis – nepagalvojome. Dabar jau visada palieku porą vietų be kėdžių, jei būtų žmonių vežimėliuose. Atsimenu, kartą sakau: „Dabar visi atsistojame“, o juk žmonės ratukuose.
Tas kursas labai pasisekė. Turėjau parengusi 18 valandų programą, kuria skatinau jų pasitikėjimą savimi, kūrybingumą. Mokymas buvo ne teorinis, o praktinis, daug refleksijų. Iki šiol su visais to kurso dalyviais bendraujame. Grupė labai patikėjo psichologu. Jie grįžo į savo bendruomenes, pasidalijo informacija, tada pradėjo mane visur kviesti. Parašiau kūrybingumo ugdymo programą. Iš visos Lietuvos gavau pasiūlymų vesti kokį nors seminarą. Iš pradžių tai dariau nemokamai, paskui išdrįsau paprašyti, kad nors degalų išlaidas padengtų. Kolegos juokdavosi, kad prireikus nors ir kitą dieną galiu vesti mokymus.
Dabar jus turbūt visą vasarą galima sutikti kur nors prie jūros, stovyklose. Kaip atsitiko, kad tapote populiariausia psichologe negalią turinčių žmonių stovyklose?
Dirbau Vilniaus miesto neįgaliųjų draugijoje, ji pradėjo organizuoti stovyklas jaunimui. Buvo labai įdomu – reikėjo sukurti programą, sugalvoti užimtumą. Buvau gal 10 stovyklų ir jų dalyviai užaugo mano akyse. Visko prisigalvodavome: eksperimentuodavome su karaoke, su šokiais, kiekvieną dieną paskirdavome vis kitai veiklai. Viena diena būdavo sportinė. Vykdavo rimti turnyrai – sunkių kamuolių mėtymas, smiginio, šachmatų varžybos. Mačiau, kaip tie vaikai laisvėjo, kaip jie kasmet vis labiau atsiskleidė, vieni su kitais pradėjo bendrauti. Manau, tos stovyklos jiems labai daug davė.
Vėliau pradėjo kviesti į stovyklas Monciškėse ir kitur. Galiu pasakyti, kad tos stovyklos mane išmokė džiaugtis gyvenimu. Kartais jose susirenka labai sudėtingą negalią turintys žmonės, bet kiek mes visko prisigalvojame! Šių žmonių sveikas humoras padeda įveikti visus sunkumus. Tada ir pats į viską pradedi kitaip žiūrėti. Aš iš šių stovyklų parvažiuoju sustiprėjusi. Kartais būna gaila vasaros, nes tai nėra paprastas poilsis (kitiems atrodo, kad aš puikiai leidžiu laiką prie jūros), bet kai pamatai, kad esi svarbus, kad kažkas atsivėrė, tai viską atperka.
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
Bendraujame su jumis Lietuvos neįgaliųjų draugijos stovykloje vaikams. Kaip manote, ar reikalingos tokios stovyklos?
Būtinai reikalingos, ir ne viena per vasarą. Džiaugiuosi matydama, kaip keičiasi tie, kurie yra buvę anksčiau – kinta ir jų pasitikėjimas savimi, ir elgesys. Dauguma vaikų mokykloje patiria patyčių, turi mažai draugų. Norime sukurti sąlygas, kad visi jaustumėmės lygiaverčiai ir kad vaikas pajustų, jog toks elgesys yra norma. Tik gaila, kad mažai vaikų čia gali patekti.
Manau, gera praktika, kad vaikas į stovyklą atvažiuoja su tėvais, jie gali pažinti savo vaikus iš naujo. Kartais būna didelių atradimų, štai kartą žaidžiant smėlio futbolą močiutė stovėjo vartuose. Anūkė labai nustebo: „Močiute, kokia tu gera vartininkė, kaip aš tavim didžiuojuosi.“
Daug dirbu su tėvais ir matau, kaip jiems svarbu pasidalinti patirtimi, atvirai papasakoti apie vaiko negalią, įsisąmoninti, kad tai ne gėda. Kartais žmogus su kažkuo nuoširdžiai pakalba pirmą kartą. Kiekvienam svarbu turėti žmogų, kuris tavimi tiki, kuriam rūpi, ką jauti. Tėvams taip pat svarbu atsipalaiduoti, nors trumpam išeiti iš standartinės darbotvarkės. Deja, yra labai sudėtingų situacijų, daug šeimų palieka vyrai. Mamoms, kurios augina vaikus vienos, tikrai sunku. Dažnai sudėtinga būna ir finansinė jų situacija, o stovykloje jos viena kitą palaiko. Kartais užtenka pamatyti, kad yra ir sunkesnę negalią turinčių vaikų, bet mamos puikiai tvarkosi. Per 5 dienas nėra paprasta pasikeisti, bet dažnai įvyksta kažkoks pokytis, atsiranda ryšys. Didžiausia vertybė – kai žmonės pradeda bendrauti. Jie paskui vieni pas kitus važiuoja, padeda ir varge, ir džiaugsme.
Kaip minėjote, yra labai daug sudėtingų situacijų, kai šeimos vaiko negalią priima labai sunkiai. Ar įmanoma auginti sunkią negalią turintį vaiką ir gyventi visavertiškai?
Tikrai galima, ir daug tėvų tokį gyvenimą gyvena. Viskas prasideda nuo to, kad jie susitaiko, pamilsta vaiką tokį, koks jis yra. Labai dažnai atsipalaiduoti ir pradėti džiaugtis gyvenimu neleidžia klausimai: kodėl, kodėl man? Susitaikyti trukdo ir neigimas: nieko tokio, praeis. Jei tėvai pasilieka neigime, nieko neišeis, pokyčiai įvyksta tik susitaikius. Kartais tenka girdėti: „Mano vaikas be rankos, tai ką, ataugs ranka?“ Gal taip nebus, bet gyvenimas keičiasi, galbūt rytoj atsiras puikių protezų. Gal dar kas nors įvyks... Niekas nežinome, ką atneš rytojus. Ir nebūtinai ką nors blogo...
Kiti atšautų – lengva pasakyti, sunku padaryti. Ką patartumėte tiems, kurie nori pradėti keistis?
Reikia vieną gražią dieną sau pasakyti: gana aukos vaidmens, noriu gyventi visavertį gyvenimą. Padėti gali ir kokia nors literatūra arba išvažiavimas į stovyklą ar dar kas nors. Visada sakau, kad reikia bendrauti, pradėti visur važinėti, leisti sau įvairus dalykus. Svarbu bendrauti su pozityvesniais žmonėmis, vengti tokių, kurie žemina ir kalba neigiamus dalykus.
Pirmiausia reikia pakeisti požiūrį. Savęs kankinimas niekur neveda, tik į didesnę graužatį. Dažnai žmonės įsisuka į neigiamą ratą – nepasitikėjimas savo jėgomis, nelaimingas šeimos gyvenimas, vaiko negalia – ir nebegali sustoti. Atsiranda iškreiptas savęs ir kitų matymas. Daug daugiau laimi tie, kurie pradeda veikti, bendrauti, nebežiūri į save su gailesčiu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad tėvams reikia nuolat mokytis, ieškoti žinių apie negalią. Geresni rezultatai būna tada, kai tėvai užsiima vaiku, investuoja į jį.
Ar siekiant pokyčių gali padėti psichologas?
Būtina kreiptis į specialistą. Kitas vertus, žmonės dažnai mano, kad psichologas duos stebuklingą receptą. Nuėjau, pakalbėjau – ir viskas pasikeitė. Ne. Reikia ir pačiam įdėti daug pastangų. Į individualias konsultacijas pusė žmonių ateina nusiteikę skeptiškai, o kita pusė – turėdami planą, kurį reikia tik įtvirtinti. Kai ateina su planu, labai apsidžiaugiu. Bet dažnai būna, kad stengiesi, kalbi su žmogumi, o jis sako: „Taip, ką jūs kalbate, yra tiesa, bet tai tik teorija, tai ne man.“ Kartais ir supyksti ant žmogaus, kai jis kalba, kalba vis tą patį ir nieko nedaro. Tuomet padėti būna labai sunku, beveik neįmanoma. Tiesa, kartais gyvenime kas nors pasikeičia ir tada žmogus pamato, kad anksčiau buvo ne taip blogai. Tuomet prasideda pokyčiai.
Ar teisingai suprantu: žmogui pasiekti savo tikslų dažnai sutrukdo ne jo negalia ar kitos savybės, o jo požiūris, nusiteikimas?
Esu 100 procentų įsitikinusi, kad pasiekti tikslus dažniausia sutrukdo pasitikėjimo savimi stoka. Dirbau ilgalaikių bedarbių įdarbinimo programoje, ji truko pusę metų. Nėra paprasta pakeisti žmogų, bet per pusę metų galima pasiekti daug. Žmogui visą laiką reikia patvirtinimo: tu gali, tu gali. Svarbu sudaryti atmosferą, kad jis atsivertų ir pradėtų kurti. Po tų mokymų kai kurie pasikeitė taip, kad giminės nebeatpažino. Kai patiki savimi, žmogus visko užsinori: nori keistis, lankyti baseiną, susiranda naujų draugų, neretai – ir darbą.
Tenka konsultuoti nemažai depresiją išgyvenančių žmonių. Deja, ši liga labai dažna, ir ypač tarp jaunimo. Žmonės nebemato prasmės, nieko nenori, nors, atrodo, turi visas sąlygas. Visada sakau, kad svarbu žmogų užnorinti. Karjeros psichologijoje sakoma, kad yra trys svarbūs dalykai: noriu, galiu ir reikia. Jei jie visi yra, viskas bus gerai. Jei ateina niekuo nebetikintys žmonės, nieko neišeis.
Ar požiūris į neįgaliuosius dabar ir prieš 20 metų labai pasikeitė?
Viskas vyko palaipsniui. Pirmieji žingsniai buvo tada, kai iš Australijos atvažiavo Gaila Muceniekas ir mus mokė, kaip bendrauti su negalią turinčiais žmonėmis. Gavome neįkainojamų žinių.
Dėstau kolegijoje, čia studijuoja įvairių negalių turintys žmonės, bet ir dabar daug dėstytojų nežino, kaip su jais dirbti. Tik šiemet pirmą kartą prisijungėme prie Lietuvos žmonių su negalia sąjungos surengtų mokymų. Taigi požiūris pasikeitęs, bet ne tiek, kiek norėtųsi.
Gal situacija pasikeistų, jei ugdymo įstaigose, ypač bendrojo ugdymo mokyklose, būtų daugiau švietimo pagalbos specialistų?
Specialistų yra labai mažai. Vis dėlto labai svarbu rūpintis ir jų kvalifikacija. Dabar viskas palikta savieigai – kiek pati sugalvoju, tiek tobulinuosi, dažnai už savo lėšas. Štai neseniai buvau seminare apie darbą su agresyviais vaikais, nes tokių žinių trūksta. Norėčiau, kad ir mokytojai tobulintųsi šitoje srityje – jie pirmi sutinka vaikus ir dažnai sutrinka, jei kas nors ne taip. Dabar siekiama, kad nebeliktų specialiųjų poreikių mokyklų, kad visi vaikai būtų integruoti, bet kad tai įvyktų, reikia daug pasiruošusių mokytojų. Deja, to dar nėra.
Tiesa, pastebiu, kad labai skubama vaikui „prisegti“ diagnozę – ką nors ne taip padarė, ir jau girdi: turbūt autistas. Jei tokia tendencija išliks, greitai nebeliks nė vieno sveiko. Turime suprasti, kad laikai keičiasi, vaikai keičiasi. Reikia išmokti priimti kiekvieną vaiką – visi turime vienokių ar kitokių individualių savybių, teks su tuo susitaikyti ir išmokti dirbti.
Kas apskritai yra psichologas, ką jis gali duoti žmogui?
Dažnai ir pati klausiu savęs, kas yra psichologija. Kad būtų paprasčiau suprasti, sakau: tai mokslas apie žmogaus elgesį ir jo priežastis. Kai išmokstame save analizuoti, galime suprasti, kodėl jaučiamės vienaip ar kitaip, kodėl aš šiandien paspyriau kėdę, nors, atrodo, man viskas gerai. Ir tėvams svarbu suprasti, dėl ko kyla agresyvus vaiko elgesys. Daug ką lemia ir prigimtiniai dalykai, raidos sutrikimai. Žinant priežastis galima keisti savo elgesį su vaiku. Psichologas šiame kelyje turėtų būtų vedlys, ir nereikia jo bijoti... Nerimą kelia tik tai, kad labai daug žmonių nusivilia psichologais. Nereikia nuleisti rankų, gal atrasite tą, kuris tikrai jums padės.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
