Po savižudžių pasitraukimo iš gyvenimo, neretai jų artimieji ima galvoti apie ženklus, kurių, deja, jie laiku nespėjo pastebėti. Kitą vertus, prieš planuodami savižudybę, kai kurie apie tai visai neužsimina. Tačiau ar tikrai įmanoma laiku pastebėti ir užkirsti kelią galimai savižudybei, šiandien kalbamės drauge su psichologe Audrone Bakšiene.
Ar mąstantys apie savižudybę žmonės dažnai apie tai prasitaria aplinkiniams, o galbūt yra linkę tokias mintis pasilaikyti savyje?
Savižudybes tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius perspėjimus apie savo ketinimus. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas pagalvojantis apie savižudybę kaip vienintelį galimą sprendimą iš jam nepakeliamai sunkios situacijos, būtinai apie tai užsimins ar praneš aplinkiniams. Ir toji žinutė nebūtinai bus išgirsta ar suprasta aplinkinių. Kiekvienas žmogus su savo kančia yra unikalus. Kai kurie žmonės, nepaisant statistikos sakančios, jog dažniausiai žmonės prasitaria apie ketinimą atimti sau gyvybę, kenčia tyliai ir gyvena įprastą gyvenimą, todėl aplinkiniai gali nė nenumanyti, kas dedasi žmogaus širdyje ir galvoje. Savižudybė įvyksta ne todėl, kad žmogus iš tiesų nori mirti ar nenori gyventi, o todėl, kad psichologinė kančia tampa nepakeliama, žmogus nebemato jokios kitos išeities ir nežino kaip jam gyventi.
Kokios dažniausiai frazės išduoda, kad žmogus galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo?
Bandžiusieji žudytis neretai sako „Kodėl niekas nematė kaip man sunku? Kodėl niekas manęs nesuprato?“ Kitaip tariant, labai dažnai vienaip ar kitaip yra duodami ženklai, jog žmogui sunku, nepakeliama. Kartais žmonės sako ir tiesiogiai „Man per sunku gyventi“; „Daugiau taip nebegaliu“ arba pateikia tarsi filosofiškus pasvarstymus: „Kokia prasmė gyventi?“; „Žmogaus gyvenimas viena kančia“. Manyčiau, svarbiausia yra pajausti, kada žmogus pasijunta bejėgis įveikti savo sunkumus, kada jam ypač reikalinga atjauta, supratimas, palaikymas, kada jis jaučiasi tarsi įstrigęs savo būsenoje ar jam sunkioje situacijoje.
Kaip tinkamai atskirti, kada žmogus tik siekia aplinkinių dėmesio ar juokauja, o kada iš tiesų mąsto apie savižudybę?
Nuoširdžiai abejoju, ar žmogus juokautų apie savižudybę. Mirtis kiekvienam žmogui yra ypatingas, nežinomas fenomenas, o sprendimas rinktis mirtį nėra paprastas. Tikiu, kad žmogus gali kalbėdamas „prisidengti“ humoru, ironija, sarkazmu ir tokiu būdu pasakyti tai, ką iš tiesų nori – galbūt jam saugiau kalbėti netiesiogiai apie svarbius dalykus. Net jeigu žmogus reikalauja dėmesio kraštutinėmis formomis, turime suprasti, kad jam tik taip pavyksta pranešti apie save ir savo sunkumus ir turime į tai žiūrėti rimtai. Nes sunkumai turi tendenciją kauptis, o kai jų per laiką susikaupia nepakeliamai daug, žmogus gali priimti desperatišką sprendimą.
Kokie pirmieji ženklai išduoda, kad žmogus galvoja apie pasitraukimą?
Kaip jau minėjau, ne visada aplinkiniai gali pastebėti žmogaus pateikiamus ženklus. Tačiau galima ir svarbu pastebėti pasikeitusią jauseną ar elgseną – prislėgtumą, liūdnumą, atsiribojimą, nebesidomėjimą anksčiau malonumą teikusiomis veiklomis. Gali būti ir priešingai, žmogus gali tapti „drąsesnis“, aktyvesnis, rinksis pavojingus, rizikingus užsiėmimus – kas kam nebuvo būdinga anksčiau. Neretai žmonės pradeda rūpintis kam palikti augintinį, dovanoja sau brangius ar vertingus dalykus – tarsi tvarko savo palikimo klausimus. Bet koks pasikeitęs elgesys ar mintys gali būti kaip kvietimas pasidomėti, paklausti, kas vyksta, kokios paramos ar pagalbos žmogui reikėtų.
Kokios emocijos vyrauja potencialių savižudžių viduje?
Emocinėje krizėje atsidūrusį žmogų apninka įvairūs jausmai – neviltis, bejėgiškumas, didžiulis liūdesys, beprasmiškumas, nereikalingumo jausmas, vienatvė, buvimo našta kitiems jausmas, savęs kaltinimas, irzlumas, pyktis. Dažniausiai žmogus jaučiasi tarsi įstrigęs situacijoje, neberandantis ar nebematantis išeities, psichologinė kančia tampa nebepakeliama ir tuo pačiu metu kyla noras kažką daryti, kažkaip išeiti iš tos būsenos.
Galbūt galėtumėte duoti kelis patarimus, kaip reikėtų tinkamai pasikalbėti su tokiu žmogumi? O ko reikėtų vengti?
Kalbėti savižudybės tema neprofesionalams dažniausiai yra sunku, tačiau svarstančiam savižudybę svarbu turėti galimybę bendrauti tiesiai ir atvirai. Tad, jei pašnekovas jaučiasi galįs išklausyti žmogų, efektyviausia klausti tiesiai, ar žmogus galvoja apie savižudybę. Joks žmogus negali prisiimti atsakomybės už kito žmogaus gyvenimą ir jo sunkumų išsprendimą. Pokalbio metu su žmogumi, svarstančiu savižudybę, svarbu leisti žmogui pajusti, kad mes pasiruošę padėti kartu ieškoti pagalbos, jei reikia – profesionalų, kad žmogus nėra vienui vienas su savo sunkumais.
Kaip gali skirtis situacija, potencialaus savižudžio mintys viduje nuo to, ką matome viešai?
Žmonės, svarstantys savižudybę, niekuo nesiskiria nuo mūsų – jie yra paties įvairiausio amžiaus, dirba pačius įvairiausius darbus, gali būti kūrybiški, užimantys vadovaujančias pareigas, kitų akimis gali atrodyti kaip sėkmingi, daug pasiekę gyvenime. Viešumoje pateikiamas įvaizdis gali neatitikti vidinės būsenos. Neretai ir pačiam žmogui sunku susivokti, juk jam tarsi nieko netrūksta, kitų akimis jis netgi turėtų jaustis laimingas – bet jis taip nesijaučia. Žmogus dalinai supranta neatitikimą tarp išorinių dalykų ir vidinės būsenos, bet dažnai pareigos jausmo vedinas gyvena kaip įprastai ir nesikreipia pagalbos. Todėl kviesčiau įsiklausyti į save, savo poreikius ir neignoruoti savo skausmo.
„Rinkis gyvenimą“ – tv3.lt turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo
„Rinkis gyvenimą“ – tv3.lt turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
