Psichologai tvirtina, kad žmonės yra labai pripratę turėti mobilųjį telefoną ir būti visada pasiekiami iš bet kurios vietos ar bet kuriuo metu. Praradus tokią galimybę, pavyzdžiui, netyčia palikus telefoną namie ar išsikrovus jo baterijai, kai kuriuos gali apimti nerimas ar baimė, kad jie negalės paskambinti ar atsiliepti, kai jų kas nors ieškos. Filosofas K. Kirtiklis tikina, kad telefonas – kaip technologija – padeda žmonėms išlaikyti bendruomeniškumo jausmą.
Ryšio palaikymo per atstumą įgūdžiai tobulėja
Kęstas Kirtiklis sako, kad daugelis žmonių galvoja, jog kad šiuolaikinis pasaulis mus vis labiau individualizuoja, bendruomeniniai saitai žmonių taip nebesaisto, jie yra sutrūkę, o žmogus visuomenėje yra svarbesnis kaip individas. Tačiau, anot jo, telefonas leidžia išspręsti tą vienatvės problemą.
„Šita technologija, man atrodo, bando įveikti tą faktą, kad mūsų visuomenėje yra išnykęs bendruomeniškumas. Būk visą laiką pasiekiamas, būk visą laiką su tais, kurie tau patinka. Telefonas siūlo galimybę išlikti siauroje, savo artimiausioje bendruomenėje“, – teigia filosofas.
Tačiau jis tikina, kad vystantis technologijoms, kinta ir žmonių bendravimo būdas – socialiniai įgūdžiai transformuojasi.
„Mes pereiname prie kitokio bendravimo būdo. Anksčiau galbūt reikėdavo susitikti [su draugu], dabar užtenka paskambinti telefonu. Tai nereiškia, kad mūsų saitas nutrūko, jis tik šiek tiek pakito. Dėl telefonų, ypač išmaniųjų telefonų su socialiniais tinklais, yra menkinamos tam tikros socializacijos priemonės, o ryšio palaikymo per atstumą įgūdžiai tobulėja.
Jeigu paaugliai vienas kitam išsiunčia po 100 žinučių per dieną, tai jie turi ten kažką parašyti. Aš neįsivaizduoju, ką ten reiktų tiek rašyti, jie – įsivaizduoja. Tai reiškia, jų bendravimo įgūdžiai yra šiek tiek kitokie nei mano. Aš toje terpėje jau esu žlugęs. Jiems mano terpėje, kur reikėtų akis į akį bendrauti, turbūt ne taip gerai sektųsi“, – mano K. Kirtiklis.
Filosofas nemano, kad bendravimas per šiuolaikines technologijas kenkia žmonių santykiams. Jis pasakoja, kad krikščioniškoje kultūroje visada buvo labai svarbus bendravimas veidas į veidą.
„Esame įpratę, kad buvimas su gyvu žmogumi, betarpiškumas yra labai svarbus, jis yra įprastas, todėl atrodo, kad jis yra labai geras, ir atrodo, kad žmogaus prigimtis yra tokia. Bet ar ji iš tikrųjų yra tokia, ar ji susiformuoja, ar yra kažkas nekintančio, neaišku. Ar tas ateities žmogus bus kvailesnis ir blogesnis? Jis tiesiog bus kitoks“, – sako filosofas.
Namie paliktas telefonas gali sukelti nerimą, baimę ar įtampą
Tačiau pripratimas prie naujų technologijų ir jų galimybių gali turėtų ir neigiamą poveikį. Psichologas Marius Daugelavičius sako, kad pripratimas prie mobiliojo telefono gali būti laikomas savotiška priklausomybės forma.
„Yra žmonių, kurie negali įsivaizduoti, kad jie galėtų būti ne ryšyje. Jiems susidaro toks poreikis, kad jie visąlaik turėtų būti pasiekiami, jiems kyla baimė, kad gali kažką praleisti, kad kažkas atsitiks, o jie negalės atsiliepti“, – sako pašnekovas.
Jis tvirtina, kad yra tokių asmenų, kurie visą save atiduoda darbui, todėl jie negali išjungti telefono nei po darbo, nei naktį. Psichologas išskiria dar ir tuos žmones, kurie tikisi, kad jų artimas žmogus visada bus pasiekiamas telefonu, o jei to padaryti nepavyksta, tuomet kyla baimė, kad artimajam nutiko kas nors blogo.
Tačiau Vilniaus priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė sako, kad per visą jos darbo praktiką ji nesutiko nė vieno asmens, kuris būtų kreipęsis dėl problemų, kurias jam sukelia priklausomumas nuo telefono. Bet gydytoja tvirtina, kad žmonės dažnai patiria nepatogumą ir psichologinių problemų, jei palieka mobilųjį telefoną namuose arba išsikrauna jo baterija.
„Priklauso nuo to, kiek žmogus yra stabilus, kiek jis save pažįsta. Jei kalbėtume apie priklausomybes nuo kompiuterio, nuo interneto, azartinių lošimų, tai labiau būdinga nepastovaus būdo žmonėms, kurie labai daug dėmesio teikia emocijoms. Telefono palikimas namuose arba jo išsikrovimas jam gali sukelti nerimą, įtampą, dirglumą, irzlumą, neadekvatų elgesį, chaosą.
O save ir savo emocijas kontroliuojantis žmogus tiesiog įvertins situaciją ir ieškos išeičių: gali paprašyti kitų žmonių, kad leistų pasinaudoti telefonu, arba nusipirkti kitą pigiausią telefoną. Bet žmonės gali ir paniką sukelti savyje, sutrikti, patirti visokias nelabai malonias būsenas, priklauso nuo to, kiek jie emociškai pažeidžiami ir kiek jie turi bėdų tuo metu“, – LRT.lt pasakojo psichiatrė.
„Baimė yra panaši į šunį: žmogus bėga – šuo vejasi“
M. Daugelavičius sako, kad kiekviena psichologinė priklausomybė dažniausiai būna lydima baimės. Anot jo, pats geriausias vaistas nuo baimės yra rizika.
„Visų pirma žmogus įsigilina į tai, ko jis bijo. Reikia užduoti sau klausimą: ko aš bijau, kas atsitiks, jeigu aš išjungsiu telefoną, kas atsitiks, jeigu aš būsiu nepasiekiamas savaitgalį? Ir atsakingai sau atsakyti. Šitas dalykas vadinamas baimės tyrinėjimu.
Antras etapas jau yra rizika. Kai žmogus suvokia, ko jis bijo, tada jis nustoja bėgti nuo savo baimės. Baimė yra panaši į šunį: žmogus bėga – šuo vejasi, kanda, kai žmogus nustoja bėgti, baimė nustoja vytis ir kąsti. Tarkim, žmogus savaitgalį išvažiuoja kažkur ir palieka telefoną kitam asmeniui arba jį išjungia – padaro tai, ko jis bijo. Tokiu būdu jis kaip ir žiūri savo baimei į akis. Tada baimė mažėja ir traukiasi“, – tikina psichologijos mokslų daktaras.
Jis tvirtina, kad nuolatos stengiantis būti pasiekiamam mobiliuoju telefonu, nebelieka atsipalaidavimo, nebelieka laisvės momento, poilsio.
„Poilsis yra tada, kai žmogus persijungia nuo vienos veiklos prie kitos. Jeigu žmogus nuolat būna ryšyje, nuolat sprendžia problemas, tai jam poilsis yra pabūti ne ryšyje, atsijungti. Jei jis to nepadaro, tai tiesiog pervargsta – [atsiranda] įtampa, stresas, baimė. Aišku, vieniems daugiau, kitiems mažiau – priklauso nuo asmeninių žmogaus ypatybių, nuo jo polinkio į baimę, nuo to, kiek jis apskritai yra pažeidžiamas“, – teigia M. Daugelavičius.
Aušra Jakubonytė
