Šalies švietimo sistema nesugeba ugdyti žmonių, kurie pritaptų žaibiškai kintančiame pasaulyje, kur reikės ne vien armijos teisininkų ir vadybininkų.
Bioinformatikos, neurobiologijos, genetikos, biologijos, informacinių technologijų, robotų rinkos ir organinio maisto specialistai – tokias ateities profesijas vardija mokslininkai. Deja, Lietuvoje išsvajotasis aukštojo mokslo diplomas dažniau nešamas ne į inovacijų centrus, o į darbo biržą arba yra tinkamas tik apelsinams Ispanijoje skinti.
Priima ir dvejetukininkus
Ar tiesa, kad moksleiviai mokyklose nepakankamai gerai paruošiami? Biochemikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Arvydas Janulaitis „Balsas.lt savaitei“ sakė: „Ankstyvas profiliavimas ir reikalavimų moksleiviams susilpninimas iš anksto nulemia, kad didelė dalis vaikų atpratinami dirbti.
Kai žmonės verčiami pasirinkti būsimų studijų kryptį labai jauni, jie tai daro gerai nesuvokdami ir visai neatsižvelgia į rinkos tendencijas.“
Pasak jo, viena didžiausių problemų Lietuvoje yra tai, kad pagal studijuojančiųjų universitetuose ir kolegijose pasiskirstymą turime apverstą piramidę. Labiau išsivysčiusiose šalyse padėtis yra kitokia – daugiau jaunuolių studijuoja kolegijose, mokosi amato ir kur kas mažiau jų stoja į universitetus.
A. Janulaičio teigimu, pagal gebėjimus ir motyvaciją universitetuose gali studijuoti ne kiekvienas norintis. Lietuvoje į aukštąsias mokyklas priimami beveik visi, neatsižvelgiant į tai, kad valstybei tai kainuoja labai brangiai.
„Jei universitetas geresnis – dar vyksta konkursas, tačiau silpnesni universitetai yra įvedę žemiausio stojamojo balo ribą. Tuomet studentais tampa net dvejetukininkai. Dar yra mokančiųjų už mokslą dalis, o universitetai, norėdami finansiškai išsilaikyti, leidžia tokiems studentams baigti studijas ir įteikia jiems diplomus. Nieko tokio, jei toks žmogus vėliau darbuosis privataus verslo sektoriuje, tačiau didžioji dalis tokių absolventų veržiasi į valstybės tarnybą“, – kalbėjo mokslininkas.
Paklaustas, kodėl pasiturintys tėvai vis dažniau net nesvarsto vaikų studijų galimybės Lietuvoje ir siunčia atžalas žinių semtis į užsienį, pašnekovas sakė: „Užsienio universitetus reikia vertinti labai kritiškai – esama labai gerų, bet yra ir prastesnių už Lietuvos universitetus. Geruose mokymo procesas labai skiriasi nuo to, kaip mokomi studentai Lietuvoje.“
Nėra švietimo politikos
Anot A. Janulaičio, mūsų valstybė neturi aiškios politikos švietimo sistemos raidos klausimu. Pašnekovas prisiminė Pietų Korėjos pavyzdį. Ši šalis gabiausius savo studentus siunčia į geriausius JAV universitetus, apmoka jų studijas, o vėliau garantuoja jiems darbo vietą tėvynėje.
„Problema, kad dažnai jauni specialistai net norėdami grįžti po studijų nelabai įsivaizduoja, kaip galėtų grįžti ir ką galėtų čia dirbti. Valstybiniu mastu tokia politika nevykdoma, tai tikrai blogesnė situacija nei yra buvę kitais mūsų šalies istoriniais periodais“, – kalbėjo A. Janulaitis.
Kokios profesijos bus paklausios ateityje? Į tai pašnekovas atsakė: „Ateičiai visiems atvejams nepasiruoši, bet išmokęs darbštumo, įgijęs motyvacijos ir bazinių pagrindų, išsiugdęs gebėjimą mokytis visą gyvenimą, visada būsi pasiruošęs įvairiausioms situacijoms.“
Ar galime nuspėti ateitį?
Politologas, daktaras Vincentas Vobolevičius, paklaustas, ar Lietuva pasiruošusi sutikti naujus globalaus pasaulio iššūkius, sakė: „Mes ruošiamės specialybių pagrindu, o patys nežinome, kokių specialybių gali atsirasti. Aišku viena − jos bus kuriamos šių dienų specialybių pagrindu, tad reikėtų kalbėti apie tam tikras kompetencijas, būtinas specialybėms vystytis.
Naujos matematikos niekas neišras, o mokslo pažanga matematikoje bus pastatyta ant dabartinės matematikos pamatų. Tas pat pasakytina apie chemiją, fiziką, ekonomiką ir panašiai.
Japonai buvo puikiai ištobulinę darbo modelį „nuo lopšio iki karsto“, kai vienas specialistas įsigilina tik į labai siaurą sritį, bet savo darbą atlieka tobulai. Ši sistema puikiai veikė, bet vėliau sugriuvo, nes susidūrė su globalaus pasaulio iššūkiais, kur viską siekiama padaryti greičiau ir pigiau.“
V. Vobolevičiaus teigimu, būtina galvoti ne apie specialybių, bet apie kompetencijų formavimą, nes tam tikri dalykai pasaulyje yra gana universalūs.
„Prisiminkime, kaip buvo prieš šimtmetį ar du: visuomet geriau gyveno tie žmonės, kurie mokėjo skaičiuoti, o tie, kurie mokėjo užsienio kalbų, visuomet gyveno geriau už tuos, kurie svetimų kalbų nemokėjo“, – lygino jis.
