Lietuvoje dar nėra susiformavusi protesto kultūra. Dėl protesto kultūros nebuvimo užkertamas kelias tikrajai demokratijai ir pilietinės visuomenės susiformavimui.
Pastaraisiais metais Lietuvoje padažnėjo protesto akcijos, į gatves pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo išėjo medikai, pareigūnai, smulkieji verslininkai ir netgi inteligentai. Protestai vyksta visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje abi pusės – protestuojantieji ir tie, prieš kuriuos protestai nukreipti – dar neranda bendros kalbos, žiūri kaip į priešus, valdžia į protestus paprasčiausiai nereaguoja, o ir visuomenės grupės nėra vieningos. Vakaruose, demokratijos lopšiuose, šiuo požiūriu yra kiek kitaip. Naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje surengtoje diskusijoje „Ar žmonių nepasitenkinimo akcijomis Lietuvoje galima ką nors pasiekti?“ Seimo narys Vytautas Gapšys protestą vadino pilietine ir konstitucine žmonių teise išsakyti savo nuomonę. Anot jo, jeigu piliečiai per protesto renginius išsako teisėtus savo lūkesčius ir reikalavimus, tai valdžia geriausiu atveju turi nepabūgti ir kalbėtis su minia.
„Reikia ieškoti dialogo. Tikiu, kad ir su smulkiaisiais verslininkais galima rasti, ir su vidaus reikalų pareigūnais. Todėl reikia tuos žmones gerbti, ir valdžia niekada negali nuo jų nusisukti, nes valdžia yra tiktai žmonių atstovai ir nieko daugiau“, – sakė parlamentaras.
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko Vytauto Bako vertinimu, valdžia per masines komunikacijos priemones marginalizavo protestą, jį pateikė kaip nekultūringų nesusivokėlių ir nesusipratėlių sambūrį. Dėl to žmonės pradėjo bijoti su vaikais eiti į tokius renginius.
„Protesto akcijas, kokios jos bebūtų, iš karto valdžia stengiasi apjuodinti, sakyti, jog tai yra kažkas nešvaraus, negero. Antra, ta visuomenė, visuomenės grupės yra svetimos.(...) Kitaip tariant, jeigu pats protesto rezultatas pasiektas, jeigu jis nėra draudžiamas, baisiau yra, kai protesto akcijos draudžiamos. Valdžia, manipuliuodama įvairiais teismų sprendimais, administracinėmis procedūromis, jas uždraudžia. Tuo tarpu pareigūnui, ko gero, vienintelė sąlyga yra užtikrinti tokio renginio saugumą“, – dėstė V. Bakas.
Atsakydamas į klausimą, ar galima kažko pasiekti protestais, pareigūnų atstovas manė, kad visame pasaulyje ir bent jau Lietuvoje yra du pasirinkimai – emigruoti arba protestuoti.
Kad valdžia per protestus elgiasi nesąžiningai ir išdaviškai, patvirtino Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė, prisiminusi pirmadienį vykusį mitingą dėl kasos aparatų įvedimo dengtose turgavietėse.
„Protestai vyksta, kai valdžia atitrūksta nuo savo žmonių, visuomenės, kai nevyksta dialogai su asocijuotomis struktūromis. Tokių protestų pavienis žmogus niekada neiškels. Paskutiniai metai rodo, kad visuomenėje nėra tos grupės, kurioje nebūtų protestų. Jeigu valdžia mano, kad gali neateiti į protesto mitingą, tai yra negarbingas dalykas“, – kalbėjo Z. Sorokienė.
Filosofas Krescencijus Stoškus akcentavo, jog privalome protestuoti. Pasak filosofo, jeigu visuomenė neprotestuoja, ji yra solidari su pasyvumu, valdžios savivale.
„Kažkada skaičiau Tomą Hobsą, vaizdavusį, kad visuomenė prasideda nuo laukinės būklės. Laukinė būklė tai yra visų karas prieš visus. Civilizuotas žmogus bando pažaboti tas karo formas. Dabar lyg ir grįžtame į pirmykštę būseną, atrodo, kad tas T. Hobsas arti tiesos kalbėjo. Atsiranda agresyvumo reiškiniai, priešiškumas yra ne tik tarp partijų, valdžios ir tautos, bet ir šiaip labai įsišaknijęs“, – kalbėjo jis.
K. Stoškus visuomenei kėlė uždavinį nebijoti viešai susirinkti ir solidarizuotis, ypač tai liečia profsąjungas.
„Kartais reikia peržengti tą ribą ir paimti, kad ir kaip nemalonu, tą plakatą. Tai yra to viešo valios reiškimo būdas ir, be kita ko, vienintelis demokratinėje visuomenėje, jeigu nėra bendradarbiavimo. Amerikiečiai žino, kad gatvė ir aikštė yra jų laisva teritorija, kur jie reiškia savo viešą nuomonę. Ką matome Lietuvoje? Sako eikite į Vingio parką, už miesto. Tai yra patyčios, kad moderniame, civilizuotame krašte žmonės sutiktų su tokiais siūlymais“, – sakė filosofas K. Stoškus.
Dainininkas profesorius Vytautas Juozapaitis pastebėjo, kad Lietuvoje kritika, ypač valdžios atžvilgiu, priimama kaip „karo iššūkis“, nors tai yra normali demokratinė forma. Per dvidešimt Nepriklausomybės metų lietuvių tauta dar vis „filtruojasi“, dėl to esą ir turime menką protesto kultūrą.
„Iš tiesų, tai yra prigimtinė teisė ir tai, kad apskritai vyksta tokie dalykai ir protesto akcijos, jau yra geriau, negu eidavome demonstruoti du kartus per metus – per spalio šventes ir Gegužės 1-ąją“, – komentavo muzikas, prieš keletą metų prie Seimo surengęs menininkų protesto akciją, nukreiptą prieš mokestinę naštą kūrėjams.
