Mitų pasaulis
Rusijos realybė, o tiksliau – realybės suvokimas, šiandien yra formuojamas aktyviomis propagandinėmis priemonėmis. Procesas, prasidėjęs 2001 metais puolimu prieš nepriklausomą žiniasklaidą, atrodo, pasiekė apogėjų. Kremliui artimos žiniasklaidos priemonės, t. y. iš esmės visi federaliniai televizijos kanalai, dauguma spaudos leidinių, pagrindiniai informaciniai resursai internete, formuoja Maskvos interesus atitinkančią virtualią realybę, kurioje realizuojamais naujausiais politiniais mitais Rusijos valdžia maitina visuomenę.
Šiuos mitus nesunku įvardyti. Pavyzdžiui, Rusijos viešojoje sferoje lengvai aptinkami keturi pagrindiniai politiniai mitai, išskirti prancūzų tyrinėtojo Raoulio Girardet (žr. R. Girardet, „Politiniai mitai“, Vilnius, 2007). Tai sąmokslo, gelbėtojo, aukso amžiaus ir vienybės mitai. Būtent sąmokslu prieš Rusiją šiandien yra kaltinamas Vakarų pasaulis. Jam inkriminuojamas noras sužlugdyti ir sunaikinti Rusiją. Gelbėtojo mitas jau nebe pirmus metus taikomas Vladimirui Putinui, kuris perėmė šalies valdymą po „pragariško dešimto dešimtmečio“ (rus. лихие 90-е). Aukso amžiaus mitui naudojamasi nostalgija sovietmečiui, kuri iš esmės yra nostalgija imperijai, galiai ir galimybei „grasinti visam pasauliui“, kad pasaulis bijotų, t. y. „gerbtų“. Vienybės mitas yra susijęs tiek su vidine mobilizacija aplink gelbėtoją, tiek su „rusų pasaulio“ konceptu – Krymo aneksija (dalies tariamo „rusų pasaulio“ prijungimas prie metropolijos atitinka šio mito dvasią).
Aktyvus šių mitų vartojimas parengė visuomenę plataus masto manipuliacijoms, su informacinių priemonių pagalba vykdomoms su ja, ir iš esmės ją deformavo.
Žodžiai be prasmės
Ypatingo dėmesio yra vertas ir Rusijos propagandos kuriamas paralelinis pasaulis, kuriame siūloma apsigyventi visiems 140 mln. šios šalies gyventojų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis pasaulis yra gana primityvus. Propagandiniai štampai, naudojami šiam virtualiam pasauliui kurti, nėra nei išradingi, nei originalūs. Tai ypač išryškėja dabar, vykstant aktyviam prieš Ukrainą nukreiptam propagandiniam karui. Šis karas leidžia pastebėti įdomių paralelių.
Paimkime kad ir vieną propagandinį siužetą. Liepos 12 d. Rusijos televizijos „Pervyj kanal“ informacinėje laidoje „Vremia“ buvo parodytas šiurpaus turinio siužetas, kuriame moteris, pristatyta kaip „pabėgėlė iš Slaviansko“, papasakojo apie baisią egzekuciją, neva surengtą Ukrainos karių. Pasak moters, jie nužudė vieno iš prorusiškų kovotojų šeimą – jo mažametį sūnų nukryžiavo „ant skelbimų lentos“, o žmoną pririšo prie kovinės pėstininkų mašinos ir tampė po miestą. Šis siužetas beveik iš karto buvo demaskuotas kaip grynas melas, tačiau įdomiau yra ne tai. Iš tikrųjų panaši propagandinė istorija buvo gana populiari ir prieš šimtą metų – per Pirmąjį pasaulinį karą. Siekiant diskredituoti vokiečių kareivius buvo paleistas gandas apie žiaurų jų elgesį su belaisviais. Viena iš populiariausių propagandinių istorijų buvo pasakojimas apie kanadietį karį, kurį vokiečių kareiviai durklais prismeigė prie daržinės durų (apie šią istoriją, pavyzdžiui, žr. M. Martišius, „(Ne)akivaizdus karas“, Vilnius, 2010, p. 186). Taigi, „nukryžiavusi“ berniuką Rusijos propaganda iš esmės neatrado nieko naujo.
Kitas Rusijoje taikomos propagandos požymis – vykstantis auditorijos „zombinimas“. Įkyriai kartojami jos teiginiai dažniausiai neturi prasmės ar net prieštarauja paprasčiausiam sveikam protui, tačiau tai nekenkia propagandos efektyvumui (matyt, neatsitiktinai dar nacistinės Vokietijos propagandos piktasis genijus Josefas Goebelsas sakė, kad „tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa“). Iš esmės čia vyksta auditorijos programavimas, į masinę visuomenės sąmonę bandoma įkalti tam tikras asociacijas, kurios nebūtų vertinamos kritiškai. Ukrainos atveju tai yra kaltinimas fašizmu, kuris yra visiškai nepagrįstas, tačiau šiuo atveju žodis „fašizmas“ neturi nieko bendro nei su fašistine, nei su nacistine ideologija. Rusijos propaganda vartoja jį tiesiog kaip auditorijos lengviau atpažįstamą (ir labiau emociškai angažuotą) blogio sampratos simbolį. Neatsitiktinai ir vizualioje propagandoje prieš „referendumą“ Kryme buvo naudojamas plakatas, kuriame kaip alternatyva pateiktas pusiasalio kontūras, nuspalvintas nacionalinės Rusijos vėliavos spalvomis, ir jam priešpriešinamas Krymo kontūras su spygliuota viela ir svastika (šį plakatą galima pamatyti iliustracijoje prie straipsnio).
Aliuziją į „kovą su fašizmu“ galima įžiūrėti ir teatralizuotame propagandos renginyje – rugpjūčio 24 d. (Ukrainos nepriklausomybės diena) Donecke įvykusiame „belaisvių parade“. Tą dieną per Donecko gatves buvo pravaryta į nelaisvę patekusių Ukrainos kareivių kolona. Už kolonos važiavo komunalinių tarnybų mašina, kuri plovė gatvę (irgi aiškus ir suprantamas simbolinis gestas). Teatralizuotu šį renginį galima pavadinti dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia, kolonoje dalį belaisvių vaizdavo kaliniai iš vietinio kalėjimo (matyt, tam, kad kolona būtų didesnė ir vaizdas būtų įspūdingesnis). Be to, ši eisena atkartojo analogišką „belaisvių paradą“, kuris vyko Maskvoje 1944 metų liepos 17 dieną.
Čia belieka tik dar kartą paminėti, kad „kovos su fašizmu“ simboliai ir vaizdiniai persikėlė į šiuolaikinę Rusijos propagandą iš sovietmečio. „Fašizmu“ kelis pastaruosius dešimtmečius nuolat buvo kaltinamos ir Baltijos šalys. Dabar identiška retorika naudojama propagandiniame puolime prieš Ukrainą.
Žiniasklaida kaip ginklas
Kaip minėta, pagrindinis Rusijos propagandos ginklas yra žiniasklaida. Galima pateikti aibę pavyzdžių, įrodančių šį teiginį, tačiau šiame straipsnyje aš norėčiau aptarti tik dar vieną, kuris, mano manymu, turi ypatingą reikšmę.
Rugpjūčio pabaigoje Rusijos televizijos kanalas NTV parodė du dokumentinius filmus apie žinomus šalies kultūros, politikos ir visuomenės veikėjus, kurie vienaip ar kitaip palaikė Ukrainą. Filmų pavadinimai buvo – „13 chuntos draugų“ ir „Dar 17 chuntos draugų“ (galima priminti, kad „chunta“ Rusijos propagandistai vadina naująją Ukrainos valdžią, pradėjusią vadovauti Ukrainai po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo).
Minėti dokumentiniai filmai niekuo neišsiskiria iš kitos Rusijos propagandos produkcijos: jie yra gana aiškiai ir primityviai sukonstruoti, juose gan atsainiai manipuliuojama informacija ir faktais, skamba absurdiški kaltinimai. Tačiau ši propagandinė produkcija paminėta čia dėl to, kad ji savotiškai brėžia naują etapą Rusijos pilietiniame informaciniame kare. Žmonės, paminėti filme, iš esmės yra kaltinami išdavyste, pristatomi kaip (liaudies?) priešai. Stiprėja jausmas, kad istorija Rusijoje yra linkusi kartotis ir nėra jokių garantijų, jog tai, prisiminus žinomą posakį, bus tik farsas, o ne nauja tragedija.
Neišvengiamos pasekmės
Propagandos poveikis ir dėl jo pasiektas visuomenės deformacijos lygis negali nekelti nerimo tiems žmonėms Rusijoje, kurie nėra linkę palaikyti Kremliaus su visa jo moderniąja mitologija ir agresyviu veikimo būdu. Tai skatina tokius žmones galvoti apie pasitraukimą iš Rusijos ar kitas galimybes užimti gynybinę poziciją. Neseniai į Estiją persikėlė žinomas muzikos kritikas (ir pastaruoju metu – aktyvus Kremliaus kritikas) Artemijus Troickis. Apie sprendimą kuo daugiau laiko „praleisti už Rusijos ribų“ paskelbė ir Grigorijus Čchartašvilis (Rusijoje labiau žinomas kaip Borisas Akuninas – populiarių istorinių detektyvų autorius). Savo viešame pareiškime jis pažymėjo, kad neturi „sąlyčio taškų su Putino Rusija“, ir akcentavo, kad jo „asmeninė Rusija“ yra kitokia. „Gyventi blaiviam viename name su girtuokliu – nejauku“, – taip vaizdingai paaiškino jis savo sprendimo priežastis.
Nesmagiai apie naujus laikus Rusijoje pasisako ir opozicinis politikas bei verslininkas Alfredas Kochas. Jis prognozuoja, kad jau greitai į Rusiją sugrįš „visuotinio įtarumo“ laikai, panašūs į tuos, kurie Sovietų Sąjungoje fiksuoti stalininio teroro metais. „Rusijos paranoja vystosi pagal visas žanro taisykles: po patriotinės isterijos ateis įdėmaus įtarumo laikas“, – teigia jis. Tokią mintį A. Kochui sukėlė atvejai, kai Rusijoje žmonės buvo areštuojami tiesiog už tai, kad demonstravo ukrainietišką simboliką (beje, tai byloja ir apie tai, kad Ukraina jau yra įsitvirtinusi kaip aiškus priešas politinėje Rusijos sąmonėje).
Apie tai, kad vyksta visuomenės deformacija (ir kad deformuota visuomenė įgauna bauginančias formas), kalba ir kiti žinomi žmonės, bet pačioje Rusijoje jų balsas beveik negirdimas, slopinamas nepramušama propagandos uždanga. Vis dažniau skamba dabartinės Rusijos palyginimai su gūdžiausių laikų Sovietų Sąjunga ar nacistine Vokietija – kaip, pavyzdžiui, Boriso Grozovskio straipsnyje „Karo ekranas: kaip televizija gramzdina visuomenę į paralelinę realybę“. Šiame straipsnyje autorius pažymi, kad televizijos kanalai maitina publiką primityviomis ir archajiškomis idėjomis (tokiomis kaip „priešas prie vartų“), kurios turi aiškų poveikį ir skatina arba aklai ir beatodairiškai palaikyti režimą ir jo siekius, arba pasiduoti politinei apatijai, nes „taip saugiau“.
Iš tikrųjų būtent visuomenės deformacija yra pagrindinis pavojus ir problema, šiandien iškilusi Rusijoje. Galima daug kalbėti apie V. Putiną, jo aplinką, politinį režimą („valdžios vertikalę“ ir „suverenią demokratiją“), valstybinę propagandą ir kitus panašius dalykus, tačiau taip pat norėtųsi prisiminti rusų rašytojo Sergejaus Dovlatovo žodžius: „Mes be galo daug peikiam Staliną, ir, žinoma, ne be pagrindo, tačiau aš vis dėlto noriu paklausti – kas parašė tuos keturis milijonus įskundimų?“ Ko gero, didžiausias Putino režimo nusikaltimas yra tai, ką jis padarė su Rusijos visuomene. Tokios deformacijos nežada nieko gero nei pačiai Rusijai, nei, kaip yra žinoma iš istorijos ir dabartinių įvykių Ukrainoje, jos kaimynams.
