Europos Komisija (EK) paskelbė naujausias Europos Sąjungos (ES) šalių narių ekonomikos raidos prognozes šiems ir ateinantiems metams. Dar visai neseniai, sausio mėnesį skelbti duomenys apie ekonomikos smukimą 2009 metais dabar daugiau nei padvigubinti - ES ūkis smuks, taisosi EK, ne 1,8 proc., o 4,0 procentais.
Prognozių niūrumas padidintas visoms šalims. Vokietijos ekonomika smuks ne 2,3 proc., o 5,4 proc., Prancūzijos – ne 1,8, bet 3 proc., Britanijos – ne 2,8, bet 3,8 proc.
Visiškai juodom spalvom koreguotas Baltijos valstybių ekonomikos dardėjimas žemyn: Estijos ekonomika šįmet susitrauks ne 4,7 proc., bet 10,3 proc. Latvijos – ne 6,9, bet 13,1 proc., Lietuvos – ne 4, bet 11 procentų.
Galima net pamanyti, kad Komisijos ekspertai paprasčiausiai susigėdo, taip smarkiai nepataikydami nustatyti ekonomikos trajektorijų netgi artimiausiam laikotarpiui, kad šį kartą nutarė užbėgti už akių net juodžiausiems scenarijams. Geriau oficialiai numatyti ūkinę katastrofą ir imti jai ruoštis, nei atvirkščiai.
Iš tiesų, dar 2008 metų spalį, kai daugelis 2009 metų augimo veiksnių – kreditų užspringimas, investicijų mažėjimas, eksporto lėtėjimas, gamybos traukimasis daugelyje ES šalių - jau buvo įvykęs faktas, Komisija dar skaičiavo kur kas šviesiau. Estijoje, skelbė ji, ekonomika 2009 metais susitrauks 1,2 proc., Latvijoje – 2,7 proc., Lietuvoje – nustos augusi (augimas bus 0,0 proc.).
EK ekspertai remiasi patikimais, nors kiekybiškai sunkiai pamatuojamais faktais. Kredito institucijų katastrofa beveik nutraukė kredito srautus į ūkį ir pirmiausia pakirto privataus sektoriaus investicijas. Vien tai sustabdė ūkio augimą. Ėmė mažėti eksportas; tarptautinė prekyba visada nukenčia pirmoji, kai verslo ciklas apgręžia ienas. Nedarbas ėmė didėti ir žmonių pajamos nustojo augusios; dar prisidėjo ir pagyvėjęs taupymas juodai dienai. Todėl teigiamo poveikio šių metų ūkio raidai, sako EK, turės tik valdžios sektoriaus vartojimas ir investicijos.
Pridėkime – mažiau atvirose, t.y. santykinai mažiau prekiaujančiose su kitomis šalimis, ekonomikose. Nes mažose atvirose šalyse, kurių ūkyje eksportas ir importas sudaro didelį lyginamąjį svorį, valstybės išlaidų didinimas labiau skatina importą nei vidaus produkcijos vartojimą.
Valstybės išlaidų didinimo būtinumo niekas negali išvengti. EK prognozės numato, kad šįmet neliks nė vienos ES šalies su teigiamu biudžeto balansu, ir tik šešios iš 27 turės deficitą mažesnį nei reikalaujamas 3 proc. BVP dydžio.
Visos ES mastu valstybių biudžeto deficitas šiais metais daugiau nei padvigubės (išaugs iki 6 proc. BVP, palyginti su 2,3 proc. BVP 2008 m.), o 2010 m. bus dar didesnis (viršys 7 proc.). Tokiomis aplinkybėmis mums, sukrypusią ekonomiką ir palyginti nedidelę valstybės skolą turinčiai šaliai, 3 proc. BVP deficito norma juolab neturėtų kvaršinti galvos. (Faktiškai Vyriausybė patyliukais jau nusprendė nebeužsiimti tais mistifikuotais 3 procentais BVP. Tai liudija ką tik biudžeto išlaidų pusėn sugrąžinti beveik 600 mln. litų. Suprantama, kad tų milijonų biudžeto pajamose nėra ir nebus, išlaidos bus finansuojamos skolintomis lėšomis).
Biudžeto išlaidos turi skatinti ūkinį aktyvumą čia, mūsų šalyje.
Vokiečiai, prancūzai, britai biudžeto išmokomis parėmė kiekvieną, perkantį naują automobilį. Mes automobilių negaminam, tektų nebent primokėti kiekvienam, perkančiam sūrį ar kitą kokį savą gaminį – bet sūrių (baldų, marškinukų) makroekonominis potencialas per menkas. Mažutėje nacionalinėje ekonomikoje teks mygti keletą kitokių dalykų.
Mes turime paskatinti vidaus apyvartą – prekių gamybą ir paslaugų teikimą sau patiems. Čia ypač pravartu remti mažų, pirmiausia - šeimos įmonėlių veiklą; jų steigimas, apskaita jose ir jų apmokestinimas turi būti pats paprasčiausias (greta kitų priemonių čia svarbu pašalinti vien dėl teorinių svaičiojimų įdiegtą standartinį PVM teikiant asmenines paslaugas – ir įvesti lengvatinį 5 proc. tarifą).
Mes turime tiesiog patrigubinti pastangas didindami eksportą. Turime neblogas galimybes – sunkmečio laikais visose šalyse padidėja pigesnių, kuklesnių, tačiau geros kokybės prekių vartojimas. Mes bemaž tik kuklias ir tegaminam – bet jų kokybė ir jų kaina turi būti itin konkurencinė, varžovų čia daug. Būtent taip – kokybė aukštyn, išlaidos darbo užmokesčiui ir viskam kitam žemyn - galėtume timptelti eksportą vėl į priekį. Atskirai čia minėtinas būtinumas suvokti, kad negalima apmokestinti (apmokestinus negrąžinti) viešbučių ir restoranų paslaugų eksporto, tai tiesiog pasaulio paikystės rekordas. Restoranai ir kavinukės, be to, siurbte siurbia ir rankų darbą, ir vietinės gamybos produktus, t.y. kuria darbo vietas; kokia prasmė sunkmečiu prismaugt jų paslaugas ir jų darbuotojus pervesti į darbo biržų klientus? Jei su prekių ir paslaugų eksportu pavyktų – Briuselio prognozės iškart „paplauktų“.
Mes turime padaryti struktūrinių pertvarkymų viešajame sektoriuje. Stojimo į ES laikotarpiu išbujojęs siekimas greitai ir visiškai įdiegti ES teisės aktus (ir ES finansinė parama plėtojant administravimą) paskatino mus kuo drąsiausiai išpūsti valstybės tarnautojų ir įstaigų skaičių. O pagreitį įgijusi sparti ūkio plėtra dar labiau pastūmėjo švaistytis ištekliais ir galimybėmis. Todėl sustojusi ekonomika užklupo šalį išteklius naudojant smarkiai neracionaliomis proporcijomis. Matome, kaip harmoniją žeidžia pernelyg sudėtinga administravimo struktūra, hipertrofuota diplomatinė tarnyba, profesinio mokymo sąskaita išsipūtęs universitetinio lavinimo tinklas. Turtingos, nesyk dėl to ir „sukalkėję“, valstybės gali sau tai leisti; jaunos ir dinamiškos – ne.
Mes turime įpūsti racionalumo dvasios šalies politiniam elitui. Šiandien gėda klausytis opozicijos ir kitų partijų narių kalbų ir replikų vyriausybės adresu, nes tame kontrargumentavime nėra jokios minties ar proto, tik vien noras protestuot prieš oponennto sumanymą ir pakurstyti prieš jį visus tai stebinčius. Taip, Seimas yra itin prastos intelektinės kokybės, bet ir šitie žmonės turi rasti savyje orumo ir imti gilintis į tuos reikalus, kuriuos jie svarsto ir sprendžia.
Komisijos prognozės Baltijos valstybėms nupiešė gan dramatišką vaizdą. Sunku būtų ką niūresnio ir besugalvoti. Vasarą dar pratrauksim su rūgštynėmis, bet artėjant rudeniui prieš akis turėsime nerimo kupiną perspektyvą žiemos sezonui.
Faktiškai ši pavasarinė EK prognozė – tai tiesioginis iššūkis Lietuvai. Tai tikras kvietimas Lietuvos (ir kitų Baltijos valstybių) valdžiai ir žmonėms įrodyti, kad taip nebus – nes tai mums nepriimtina.
