Pradėjus pašnekesį profesorius akcentavo, kad vis daugiau mokslinių tyrimų į žmogaus sveikatą siūlo žiūrėti globaliau, medikams neužsidarant vien savo srityje.
„Medicina nėra vien vaistai, tai – ir fizinis aktyvumas, ir mityba, ir joga, ir meditacija. Galima apjungti daug įvairių technikų, pagrindinis dalykas – kad šios metodikos būtų pagrįstos“, – sakė jis.
Vaistai ir operacijos – ne vienintelis būdas
Neuromokslais aktyviai besidomintis profesorius teigė, kad dabar labai daug pažengta procesų, kurie vyksta smegenyse, tyrinėjimuose.
„Man tai labai įdomu, nes tą galima susieti ir su tuo, ką aš daugelį metų tyrinėjau – su fiziniu aktyvumu, judesio valdymu, judesių spontanišku aktyvumu. Dabar yra aiškiai įrodyta, kad atliekant judesius, spontaniškus, su atpildu, smulkios motorikos žaidimus, su taikiniu, kai netyčia pasiekei tikslą, tokių judesių metu galvos smegenyse išsiskiria neurotrofinai, dopaminai.
Patys raumenys gamina apie tūkstantį vadinamų natūralių vaistų – hormonų miokinų. Visi jie – ir miokinai, ir endorfinai, ir dopaminai – per kraujotaką pakliūna į galvos smegenis. Tai vienokiu ar kitokiu būdu stimuliuoja naujų neuronų, naujų kapiliarų, naujų kontaktų susidarymą. Man labai patinka šis smegenų plastiškumas, kaip jos plastiškai kinta, dėl ko tai vyksta, kokios veiklos labiausiai tai treniruoja“, – kalbėjo A. Skurvydas.
Toliau tęsdamas jis pabrėžė, kad smegenų plastiškumą (kitaip – nervų sistemos savybė keistis, augti ir formuoti naujas jungtis dėl naujai įgytos patirties) labai treniruoja judesiai, jų įvairovė, spontaniškumas, tikslo siekimo pratimai, apskritai pats judėjimas, streso mažinimo technologijos.
„Taip pat tai gali treniruoti ir kalorijų apribojimas, protingas pabadavimas, galų gale karščio streso hormonai (baltymai), kūno grūdinimas. Daug kelių veda į Romą – tą pačią ląstelę galima pastimuliuoti ir judesiu, ir sveika mityba, ir pabadavimu, ir prisilietimu, ir matymu, ir klausa, ir minčių valdymu, be abejo, ir vaistais, operacija, bet nėra vieno būdo. Mes nesame tokie paprasti, kad ląstelė turėtų vieną paveikimo būdą“, – dėstė A. Skurvydas.
Kodėl laimėjus loterijoje ištinka euforija?
Pašnekovas daug dėmesio skyrė dopaminui – malonumų arba vadinamajam atpildo hormonui. Jo aiškinimu, ši medžiaga yra labai svarbi ir gaminasi, kai kažką padarius netikėtai gauni atpildą.
„Pavyzdžiui, judesių valdyme tai būtų, kai metu kamuolį į krepšį, iš 10 kartų nė vieno nepataikau, o metu paskutinį ir netikėtai pataikau, patiriu laimėjimą. Šiaip mokslininkų nustatyta, kad didžiausias dopamino kiekis išsiskiria, kai įsigijus loterijos bilietą netikėtai išlošiama.
Dopaminas yra stimulas apsidovanoti, yra siejamas su motyvacija. Jei jo negausime, nebus motyvacijos. Dopaminas gali išsiskirti ir kai aš mąstau, straipsnį parašau, knygą, žingsnį žengiu, atsistojau ant kojų. Dopaminas yra džiaugsmo atpildo medžiaga, bet gamta taip jau sukonstravo, kad ji neišsiskirtų nuolatos. Nes prie to priprantama. Jei nuolatos gautume dopamino, į tai nebereaguotume“, – pasakojo A. Skurvydas.
Šiaip mokslininkų nustatyta, kad didžiausias dopamino kiekis išsiskiria, kai įsigijus loterijos bilietą netikėtai išlošiama. Dopaminas yra stimulas apsidovanoti, yra siejamas su motyvacija. Jei jo negausime, nebus motyvacijos.
Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad žmogaus smegenys taip sukonstruotos, kad tą atpildą nori gauti „čia ir dabar“.
„Bet pačių tobuliausių žmonių, kai evoliuciškai vystomės, smegenys konstruojamos su vykdomosios funkcijos mechanizmu – mes sugebame „iškentėti“ didelį atpildą, gauti retą, bet didelį atpildą. Tai reiškia, kad sugebu dirbti visą gyvenimą, kantriai, daug, kad kažką padaryčiau. Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno. Meškiukas eina ir kito žingsnio nežengs negavęs cukraus, o žmogus gali visą gyvenimą sunkiai dirbti, prakaituoti, kentėti, siekti, kad pasiektų galutinę pergalę“, – pabrėžė profesorius.
Kodėl reikia „gyvenimo automatu“?
Pašnekovas kartu įvardijo dar vieną svarbų principą, kurio laikosi galvos smegenys – tai vadinamasis gyvenimas automatu.
„Smegenys viską stengiasi valdyti – mūsų kūną ir elgesį, kad išeikvotų kuo mažiau energijos. O tam stengiamasi sukurti automatinius mechanizmus. Taigi tada nereikia proto, sąmonės, dirbama automatu, tam, kad privalau. Nepatinka, bet privalau. Ir tai yra labai svarbus dalykas gyvenime – nieko gyvenime nepasiektume, jei neturėtume to automatiškumo. Nes jei gyventume vien dėl to, kad gautume džiaugsmo medžiagas, būtų sunku gyventi. Todėl labai svarbu priprasti, pavyzdžiui, daryti mankštą“, – teigiamų įpročių naudą pabrėžė jis.
Paklaustas, ar toks automatizmas galbūt galėtų vesti į ilgaamžiškumą, A. Skurvydas teigė, kad vis tik tai sąlygotų kiti veiksniai:
„Jei reikėtų pasakyti paprastai, tai sistemingai judėk, mąstyk, sistemingai tobulink protą, valgyk sveikai. Kadangi mūsų ląstelių gyvavimo trukmė ypač priklauso nuo ląstelių apribojimo, taigi nepersivalgyk, retkarčiais pabadauk. Jei norime, kad smegenys išliktų sveikos, žvalios, budrios, neprasidėtų neurodegeneracinės ligos, labai svarbu treniruoti smegenis mąstant – pasakoti istorijas, skaityti, bendrauti, diskutuoti.
Bet labai svarbu ir pailsėti. Jei smegenys visą laiką dirbtų sąmoningai, budriai ir visą parą pasakotų istorijas, persitemptų. Tai todėl daug žingsnių gyvenime reikia atlikti tuo ekonomiškuoju būdu, emociniu intelektu, intuityviuoju intelektu, dėl to reikia automatizmo.“
Kas iš šiuolaikinio jaunimo atima motyvaciją?
Paklaustas, kodėl ne vienam susidaro toks įspūdis, kad jaunimas dabar stokoja motyvacijos, profesorius pabrėžė, jog tai – labai apibendrinantis pasakymas.
„Žiūrėčiau labai konkrečiai, kas yra. Sakyti, kad jaunimas neturi motyvacijos, be abejo, neteisinga. Bet jaunimas dabartiniu metu, žiūrint logiškai ir moksliškai, yra pakliuvęs į keletą mūsų civilizacijos pinklių. Kadangi yra labai daug informacijos, daug greito atpildo – greitų filmų, greitų žaidimų, greitų vaizdų pilnas internetas, socialiniai tinklai, jaunimas pripratęs labai greitai, kas sekundę gauti naują vaizdą, po naują apdovanojimą.
Pastebėjau, kad ir suaugę žmonės labai atbunka, nebesugeba sakinį sąmoningai iki galo perskaityti.
Blogiausias dalykas čia yra, kad jie nebeturi jėgos iškentėti, palaukti, ilgiau palaukti didelio atpildo, tai yra, nebesugeba sąmoningai atlaikyti tą atpildą. Jaunimas pasidaro greitas vartotojas, ir kai jiems sakai pasėdėti valandą prie matematikos, tai po pirmų 5 minučių jis gali sakyti, kad neįdomu, nėra greito dopamino“, – aiškino A. Skurvydas.
Jis priminė, kad mokymasis skatina lėtojo, logiškojo proto vystymąsi, kai sportas – greitąjį: „Tad jei vaikai nuolat tik žaistų krepšinį, futbolą, blogai mokytųsi matematiką, nes nuolat reikia greito atpildo. Greituose žaidimuose lėto mąstymo nereikia.“
Vaikų logiką žudo greiti filmukai
Jis pastebėjo, kad moksliniai tyrimai aiškiai parodo, jog vaikų logiką, protą labai žlugdo greiti, greito vaizdo filmukai.
„Tai reiškia, kad vaizdas greitai kinta ir žmogaus akys labiau tai mėgsta, taip gaunamas greitas atpildas. O tai, kad būtų lėto vaizdo filmukas, mažiems vaikams nebepatinka. Taigi jie labiau įpratę žvejoti smulkias žuvytes „čia ir dabar“, nei pakentėti ir sugauti didelę.
Tas moksliškai įrodyta, kad vaikai nebeturi jėgos save valdyti, ruošti namų darbus, iškentėti sėdėti klasėje. Bet tikrai ne visi – yra tokių puikių vaikų, kurie išsitreniruoja, ir harvardus baigia, užsibrėžia tikslus 10-čiai metų. Tad pinklės yra milžiniškos“, – kalbėjo A. Skurvydas.
Profesorius priminė, kad šiaip pats darbas prigamina labai daug stimuliatorių, tad jei žmogus neįdeda darbo, negauna ir norimo atpildo: „Pats darbas, net jei nebus rezultato, sunki veikla stimuliuoja. Daug žmonių, jei yra sąžiningi, net nenorėtų imti apdovanojimo, jei jie nenusipelno to. Jie patys nori įdėti darbo ir kuo darbas didesnis, tuo žmogus nori gauti didesnį atpildą. Nemėgsta visi žmonės lengva ranka atpildą gauti, mėgsta ir padirbėti.“
Koncentruotis sunku ir suaugusiems
Vis tik realybė tokia, informacijos perteklius didžiulis ir daug kam, ypač jaunimui, norisi, kad ji būtų vis žavingesnė, vaizdingesnė.
„Taip greitai sukantis informacijai užblokuoja sąmoningą protą ir tada pradedame norėti automatu gauti tuos vaizdelius. Čia yra didelė blogybė. Pastebėjau, kad ir suaugę žmonės labai atbunka, nebesugeba sakinį sąmoningai iki galo perskaityti. Pavyzdžiui, net jei yra kažkokia instrukcija, kaip prietaisą pasileisi ir joje surašyta papunkčiui po sakinį ką perskaičius reikia padaryti.
Pastebėjau, kad net tai žmonėms pasidarė sunku, nes reikia koncentruoti dėmesį į žodį, mintį, nesiblaškyti, iškentėti kelias sekundes daug kas jėgos nebeturi. Jie geriau norėtų, kad kas garsiai pasakytų, ką daryti, negu patys perskaitytų. Taigi tai sąmoningumo stoka“, – konstatavo profesorius.
