„Negalima kalbėti, kad tai – labai didelė našta kitoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms. Kita vertus, pasižiūrėjus statistiką, nepaisant to, kad tik 5 proc. visų Sirijos pabėgėlių yra Europoje, praktiškai 60 proc. jų yra Vokietijoje ir Švedijoje. [...] Kitos ES) valstybės taip pat susiduria su neproporcingu tų asmenų skaičiaus paskirstymu pačios ES viduje“, – akcentuoja L. Jakulevičienė.
Europa turi padėti gerinti padėtį pabėgėlių šalyse
MRU profesorė pabrėžia, kad migracija nėra vien tik neigiamas reiškinys. Tačiau, išskirdama migrantų, atvykstančių jūra, atvejį, L. Jakulevičienė atkreipia dėmesį, kad žmonės ryžtasi kelionėms, kurios kelia riziką jų pačių gyvybėms.
„Asmenys ryžtasi pavojingai kelionei ir kelia riziką savo pačių gyvybei tikrai ne dėl nesvarbių priežasčių. Žiūrint į statistiką ir valstybes, iš kurių atvyksta migrantai būtent jūra, [akivaizdu, kad] dažniausiai tai yra konfliktų siaubiamos šalys, kuriose pažeidžiamos žmogaus teisės, vykdomi politinių oponentų persekiojimai, kankinimai ir kita neigiama veikla, kuri priverčia žmones rizikuoti gyvybėmis“, – akcentuoja MRU profesorė.
Jos teigimu, tokios tragedijos kartojasi ne pirmą kartą ir žmonėms yra žinomos, bet migrantų srautai vis tiek išlieka dideli. Nepaisant šių pastebėjimų, L. Jakulevičienė įsitikinusi, kad problemos sprendimo būdai yra labai sudėtingi, nes problemas reikia spręsti šalyse, iš kurių bandoma pabėgti.
„Sprendimai, žinoma, šiuo atveju, tikrai nėra lengvi, nes priežasčių reikia ieškoti ne prie Italijos ar Maltos krantų, o Afrikoje, kitose valstybėse, kur vyksta konfliktai. Žinoma, daugelis tų konfliktų vyksta dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, Sirijoje, Afganistane, Irake konfliktai yra įsisenėję. Išspręsti tų konfliktų tikrai nei Europos nei kitos Pasaulio valstybės negali“, – tikina L. Jakulevičienė.
Jos nuomone, Europos šalys gali prisidėti kitais sprendimais. Pirmiausia, anot MRU profesorės, Europos šalys gali prisidėti, gerinant žmogaus teisių padėtį, stiprinant demokratiją konfliktų kamuojamuose kraštuose. „
Jeigu iš tiesų atsiranda pabėgėlių srautai, labai svarbu stiprinti situaciją, galimybes šiems asmenims pasilikti kaimyninėse šalyse. Jeigu žiūrėtume pasaulinę statistiką, labai nedaug asmenų pasiekė Europą. Vien Sirijos atveju praktiškai iš 4 mln. pabėgėlių, kuriuos iki šiol generavo Sirijos konfliktas, tik 5 proc. yra Europos regione. Visus kitus asmenis priima tokios valstybės, kaip Turkija, Libanas, Irakas, Egiptas ir kt.“, – pastebi profesorė.
Migracijos keliai kinta ir pasiskirsto neproporcingai
Ji pabrėžia, kad minėtosios šalys nėra pajėgios spręsti kaimyninėse šalyse vykstančių konfliktų ar suteikti galimybes tokiems asmenims pasilikti jų pačių šalyje. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl migrantais turėtų susirūpinti ne tik minėtosios šalys ar pietinės ES šalys, bet ir visa ES.
L. Jakulevičienės teigimu, migrantų problema priskiriama pietinėms ES šalims, nes jos geografiškai yra nepalankioje padėtyje – saugo išorines ES sienas ir yra lengvai prieinamos asmenims, atvykstantiems jūra.
„Iš tiesų šios valstybės susiduria su didesne našta negu kitos ES valstybės, bet ta situacija labai keičiasi. Dėl tragiškų įvykių Viduržemio jūroje, keičiasi migracijos keliai. Pavyzdžiui, Vengrija, kuri susidurdavo su labai panašiu prieglobsčio prašytojų skaičiumi kaip Lietuva, šiuo metu per metus sulaukia iki 42 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Tai rodo didėjančius srautus“, – tvirtina L. Jakulevičienė.
MRU profesorė įvardija, kad nuo 2005 m. iš Maltos buvo padėta perkelti vos apie 700 pabėgėlių, todėl, jos nuomone, tai nesudaro didelės naštos ES valstybėms. L. Jakulevičienės įsitikinimu, solidarumą deklaruojančios ES šalys turėtų padėti viena kitai pabėgėlių perkėlimo aspektu.
„Negalima kalbėti, kad tai – labai didelė našta kitoms ES valstybėms. Kita vertus, pasižiūrėjus statistiką, nepaisant to, kad tik 5 proc. visų Sirijos pabėgėlių yra Europoje, praktiškai 60 proc. jų yra Vokietijoje ir Švedijoje. [...] Kitos ES valstybės taip pat susiduria su neproporcingu tų asmenų skaičiaus paskirstymu pačios ES viduje“, – akcentuoja L. Jakulevičienė.
Jos teigimu, tokia padėtis skatina galvoti apie teisinius būdus, kaip užtikrinti solidarumą Europoje, kad toms valstybėms, kurios turi menkesnes finansines galimybes, pavyzdžiui, Graikija, Italija, Malta ar Kipras, būtų padėta palengvinti migrantų keliamą naštą.
