Mokesčių sistema Lietuvoje kuriama jau daugiau nei 20 metų ir, reikia pripažinti, yra įgavusi tam tikrą logiką. Ji gali patikti arba nepatikti, sulaukti argumentų „už“ arba „prieš“, tačiau galima sakyti, kad mokesčių sistemoje yra nuoseklumo. Pavyzdžiui, lieka vis mažiau neapmokestinamųjų pajamų. Arba vis mažiau vadinamųjų „lengvatų“. Tai – akivaizdi mokesčių naštos didinimo kryptis, labai kritikuotina, tačiau ji yra. Siekiama suvienodinti tokios pačios prigimties pajamų apmokestinimą. Ir čia retkarčiais netgi sulaukiame mokesčių mažinimo. Štai sumažintas gyventojų pajamų mokestis dividendams. Arba nekilnojamojo turto mokestis nebemokamas, jei šį turtą lizinguoja gyventojas.
Tačiau mokesčių sistemoje yra likę, švelniai tariant, keistų apmokestinimo taisyklių. Tokių, kurios iškrenta iš bendros sistemos logikos. Ir iškrenta ne pačiais šviesiausiais gyvenimo momentais – kai žmonės susiduria su artimųjų mirtimi. Pagal galiojančius įstatymus, jei asmuo paveldėja nekilnojamąjį turtą ir nori jį parduoti, privalės mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo vertės prieaugio. Tai yra, nuo pardavimo ir įsigijimo kainos skirtumo. Įsigijimo kaina bus laikomi Registrų centro arba individualaus vertinimo duomenys. Mokesčio nereikės mokėti tik tada, jei paveldėtojas turtą išlaikys ilgiau nei penkerius metus, arba trejus metus, jei būste bus deklaruota jo gyvenamoji vieta.
Kur čia sisteminis nelogiškumas, apie kurį kalbu? Ogi tame, kad jei turtą parduotų pats paveldėjimo davėjas, ir pinigus paliktų artimam giminaičiui gyventojų pajamų mokesčio nemokėtų nuo pirmosios dienos. Ši taisyklė galiotų tada, kai pavedėjimo turėtojas turtą būtų išlaikęs ilgiau nei trejus ar penkerius metus. O juk taip dažniausiai ir būna.
Kad būtų aiškiau, pateikiu pavyzdį. Įsivaizduokite, miršta močiutė. Lieka sodybėlė ar butas, sodas, garažas. Namai, kuriuose močiutė gyveno dvidešimt, trisdešimt ar daugiau metų. Butą paveldi vaikai ir nori jį parduoti – pinigus tarpusavyje bus lengviau pasidalinti, nei butą po kambarį plėšyti. Tačiau jei parduos butą brangiau, nei Registrų centre fiksuojama jo vertė – nuo skirtumo mokės 15 procentų mokestį. Jei močiutė būtų pati pardavusi turtą ir pinigus padalinusi vaikams – mokesčio nebūtų. Ta pati pajamų prigimtis – parduotas turtas, tačiau iki mirties mokesčio nėra, o po mirties – jau yra. Nes 3 ar 5 metų terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Nelogiška ir tai, kad priimta nuostata – neapmokestinti artimųjų paveldėto turto. Tačiau štai ir nukrypimas nuo šios nuostatos – mokėk, jei parduodi.
Kokia logika grindžiamas šis nenuoseklumas, neaišku. Juolab, kad problema buvo pastebėta, buvo inicijuotas įstatymo pakeitimo projektas, kad paveldėtam ir dovanotam turtui nebūtų iš naujo skaičiuojamas 3 ar 5 metų terminas. Vyriausybė pasakė „ne“. Neva ir su esamu įstatymu galima pasiekti keliamų tikslų. Ir kad jei būtų neapmokestinamas turto prieaugis, neva „lengvata“ neva taptų dviguba. Atsakymas tikrai netenkina. Netenkina dėl to, kad netekties akivaizdoje verčia galvoti, kaip čia padidinus turto įsigijimo vertę, kad esant būtinybei turtą parduoti nereikėtų 15 procentų valdžiai atseikėti. Netenkina ir dėl to, kad paveldėtas turtas nėra naujos pajamos pagal savo ekonominę prigimtį. Mirties mokesčiai neatlaiko jokios kritikos ir turėtų būti panaikinti, kaip tokie.
Benjaminas Franklinas sakė, kad yra du neišvengiami dalykai – mokesčiai ir mirtis. Du nemalonūs dalykai – bent jau kartu valdžios valia neturėtų vaikščioti.
Rūta Vainienė
