Praneštų tik kas penktas
Pasak Teisingumo ministerijos atstovų, šiemet atlikto sociologinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2014“ duomenimis, tik 18 proc. Lietuvos gyventojų praneštų apie korupciją, jeigu su ja susidurtų. Tiesa, kai kurios gyventojų grupės yra ne tokios tolerantiškos korupcijai: apie ją praneštų 36 proc. įmonių vadovų ir 29 proc. valstybės tarnautojų. Apklausa taip pat atskleidė svarbiausias tokio didelio nenoro informuoti teisėsaugos tarnybas ar kitas institucijas apie galimus korupcinius nusikaltimus priežastis: visose tikslinėse apklaustųjų grupėse labiausiai būgštaujama, kad pranešusieji gali rimtai nukentėti.
Šią priežastį kaip vieną didžiausių kliūčių kovoje su korupcija įvardijo ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Pasak jo, šiandien galiojantys teisės aktai neskatina asmenų elgtis pilietiškai ir pranešti apie institucijose ar įstaigose galbūt daromus ar padarytus korupcinio pobūdžio pažeidimus. Taip pat esą nėra teisinių priemonių, kuriomis būtų galima užtikrinti apie tokius pažeidimus pranešusių asmenų duomenų konfidencialumą.
Būtent todėl ministerijoje buvo parengti ir pateikti Vyriausybei svarstyti pasiūlymai, kaip užtikrinti asmens duomenų konfidencialumą visiems, pranešusiems apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, galbūt padarytą ar daromą korupcinio pobūdžio administracinį teisės pažeidimą, tarnybinį nusižengimą ar darbo pareigų pažeidimą. Jei Vyriausybė pritars pasiūlymams, bus pateikti atitinkami Viešojo administravimo įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimai.
Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ paskelbti 2013 metų Korupcijos suvokimo indekso tyrimo rezultatai rodo, kad ekspertai Lietuvą pagal korupciją viešajame sektoriuje vėl įvertino prastai: mūsų šaliai skirti 57 balai iš 100 galimų. Lietuva užėmė 43 vietą 177 šalių sąraše. 2012 metais Lietuva buvo gavusi 54 balus ir užėmė 48 vietą. Korupcijos tyrimo indeksas atskleidžia, kaip, apklaustųjų manymu, korupcija yra paplitusi tarp viešojo sektoriaus tarnautojų ir politikų. Šis tyrimas yra svarbus informacijos apie konkrečią valstybę šaltinis įvairioms užsienio politinėms, ekonominėms ir finansinėms institucijoms, svarstančioms ir planuojančioms investicinius projektus. Jeigu Lietuva laikoma šalimi, turinčia labai rimtų problemų dėl korupcijos, kodėl valdžios iniciatyva dar efektyviau užtikrinti apie korupciją pranešti norinčių žmonių privatumą gimė tik 24-aisiais nepriklausomybės metais?
Reikia sąžiningumo prezumpcijos
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovai ne kartą ragino Vyriausybę teisiškai įtvirtinti garantiją apie korupciją pranešti norintiems asmenims, kad jų asmeniniai duomenys nebus atskleisti. Pasak šio skyriaus projektų vadovės Rūtos Mrazauskaitės, vargu ar kam galėtų kilti abejonių dėl tokio įsipareigojimo svarbos. Juk tie, kurie praneša apie galimas korupcijos apraiškas, rizikuoja savo gerove, gali netekti darbo, nors rūpinasi viešuoju interesu. Korupcija yra toks nusikaltimas, kuris kenkia ne tik konkretiems žmonėms, bet ir visai visuomenei. „Korupcija dažniausiai būna susijusi arba su biudžeto lėšomis, arba su kitokiu piktnaudžiavimu patikėtomis galiomis, taip pat paprastai kenkia daugeliui žmonių. Lietuvoje yra gana efektyvi liudytojų apsauga, bet ji veikia tik baudžiamajame procese. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai žmogus tampa tam tikro nusikaltimo liudytoju, pagal Baudžiamąjį kodeksą jam taikoma liudininko apsauga. Bet yra atvejų, kai žmogus nėra tikras, kad tai, su kuo jis susidūrė savo darbovietėje, iš tiesų yra korupcija, arba tokie atvejai nebūtinai yra tiriami pagal Baudžiamąjį kodeksą, arba tiesiog nepasitvirtina duomenys“, – sakė pašnekovė. Jos teigimu, tada tarsi lieka ne visai aišku, kokios apsaugos apie galimą korupciją pranešęs žmogus realiai sulaukia. Ar tikrai visada užtikrinama, kad apie jo pranešimą nesužinos jo darbdavys, kolegos ir galiausiai tas asmuo, apie kurio veiksmus buvo pranešta?
R. Mrazauskaitės teigimu, naujieji pakeitimai yra sveikintinas žingsnis siekiant didesnės asmenų privatumo apsaugos, tačiau nereikia pamiršti, kad po jo turėtų sekti ir kiti. „Kol kas neaišku, ar, pavyzdžiui, tokiam žmogui bus taikoma sąžiningumo prezumpcija. Visi suprantame, kad nesame tyrimų institucijos ir neturime surinkti visų duomenų apie galimą korupcijos atvejį prieš pranešdami. Tačiau tokiu atveju rizikuojame, kad galime būti apkaltinti šmeižtu, jeigu ta informacija vis dėlto nutekėtų. Norėtųsi aiškiai žinoti, ar tikrai Vyriausybė supranta, kaip tą informaciją saugos, kaip techniškai tai bus daroma ir kas įvyks, jeigu ji vis dėlto nutekėtų, nes tokių atvejų gali pasitaikyti ir jiems reikia būti pasiruošus“, – sakė „Transparency International“ projektų vadovė.
Visuomenės parama padėtų
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras mano, kad Vyriausybės pritarimas naujos apie galimus korupcinius nusikaltimus pranešančių asmenų duomenų apsaugos iniciatyvos turėtų padėti kovoje su korupcija. „Juk korupcijos procesas yra dvipusis: viena vertus, dažniausiai valdininkas demonstratyviai nenori dirbti, vilkina klausimo sprendimą, parodo, kad ką nors reikia padaryti, kita vertus, ir pats klientas provokuoja, skatina ir gali sugundyti net padorų žmogų. Šiuo atveju iš tiesų turėtų būti aiškinamasi. Jei matyti vilkinimas, ką jau kalbėti apie tiesioginį pasakymą, o kartais ir sumos užrašymą, tai tokiu atveju, jeigu žmogus negali išspręsti savo problemos, bet mato, kad yra spaudžiamas ką nors padaryti ar duoti pinigų, jis galėtų apie tai pranešti, nors ir anonimiškai. Jei tokiais atvejais žmonės pamatytų, kad pradedami tyrimai, tai, manau, visuomenės parama padėtų“, – teigė politikas.
Paklaustas, dėl kokių priežasčių, jo manymu, tik kas penktas žmogus praneštų apie korupcijos atvejus, S. Šedbaras atsakė apie tai sprendžiantis iš ilgametės savo kaip teisininko praktikos. „Priežastys įvairios. Vieni galbūt nemato realių rezultatų, nes tie tyrimai kartais vyksta sunkiai ir ilgai, o kai kuriems taip gal net patogiau. Jie turi pinigų, tiesiog nueina, susimoka ir tarsi rodo kitiems: va, jūs sėdite ir laukiate eilėje, o aš jau turiu.“ Pašnekovas prisipažino, kad advokataudamas buvo susidūręs su atvejais, kai pas jį atėję žmonės išdėstydavo reikalo esmę, paprašydavo parodyti „pinigų storį“ ir pareikšdavo, kad jiems svarbus tik rezultatas. Išgirdę apie procesinius įstatymus, galimybę skųsti sprendimus ir laimėti, atsakydavo neturintys laiko ir einantys pas kitą advokatą. „Na, ir tikrai yra buvę atvejų, kai vėl susitinki, ir praneša, kad jau turi palankų kurios nors institucijos sprendimą. Tada tikrai būdavo apmaudu“, – sakė pašnekovas. S. Šedbaro manymu, jei žmonės taptų pilietiškesni ir praneštų apie korupciją, tai ir valdžios institucijose atsirastų daugiau pareigingumo ar net baimės. Kaip pavyzdį jis pateikė kelių policiją: kai buvo imtasi griežtesnių antikorupcijos priemonių, iškart padaugėjo ikiteisminių tyrimų dėl bandymo papirkti pareigūnus. Vadinasi, kontrolės sistema pradėjo veikti.
Aukso lobių šalies pasakos
Vis dėlto ar toks didelis apie korupciją nenorinčių pranešti Lietuvos gyventojų skaičius neverčia manyti, kad yra kitų, kur kas rimtesnių, jos priežasčių? Pavyzdžiui, kad Lietuva iš tikrųjų yra tikras korupcijos šiltnamis, o parodomosios antikorupcinės operacijos ar naujų kovai su korupcija skirtų įstatymų iniciatyvos tėra reguliarus ir nokstančioms daržovėms naudingas šiltnamio vėdinimas? Paprašytas prisiminti visuomenei žinomų politikų ir aukštų valdininkų, per praėjusius 10 metų Lietuvoje nuteistų už korupciją, pavardes, S. Šedbaras paminėjo tik buvusį Alytaus merą Č. Daugėlą, kurio byla esą lyg ir sėkmingai juda teismuose. Teismai dėl kitų asmenų vis dar vyksta, ir kai kurių kitų pavardžių minėti dar negalima. Jei tokią solidžią teisininko patirtį turintis politikas per 10 metų lietuviškos kovos su korupcija laikotarpį, nors ir ekspromtu, gali paminėti tik vieną pavardę, išvada tarsi peršasi pati. Visuomenė dar prisimena Dalios Budrevičienės, buvusios Krekenavos agrofirmos darbuotojos, atvirai prabilusios apie atlyginimus „vokeliuose“, istoriją ir tai, kuo baigėsi neseniai neteisėtu praturtėjimu įtarto vieno aukšto valdininko turto kilmės tikrinimas. Pasirodo, turtus jis susikrovė dar Tarybų Lietuvos laikais, turbūt kaip Pinokis Kvailių šalyje į žemę užkasęs kelias auksines monetas, vėliau išaugusias į tikrą lobį. Ar verta stebėtis, kad vis dar gyvenantys Kvailių šalyje būti kvailiais visiškai nenori?
