Įvykiai prieš dešimtį metų parodė, kad Vakarų lyderių siūlymas Ukrainai „susilaikyti nuo staigių judesių“ nepadėjo išvengti totalaus Rusijos puolimo, nors ir leido sustiprinti šalies gynybinį potencialą.
Pats Krymo okupacijos procesas vyko žaibiškai: nuo lemtingo Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš Ukrainos teritorijos iki Rusijos paskelbimo Krymą savo teritorijos dalimi praėjo mažiau nei mėnuo.
Tragiška Ukrainos kariuomenės parengtis suvaidino lemiamą vaidmenį Krymo aneksijos istorijoje, kuomet ištisi daliniai nesipriešino, beviltiškai laukdami Kyjivo nurodymų, o ir sulaukę nelabai ką begalėjo ar norėjo padaryti. 2014-aisiais laikinai Ukrainai vadovavusio O. Turčynovo teigimu, daugiau nei 70 proc. Ukrainos karių Krymo pusiasalyje „perėjo į agresoriaus pusę“.
Priešistorė: snaiperių šūviai ir eskalacija
Derybininkų pastangoms sureguliuoti neramumus ir politinius nesutarimus Kyjive smūgis buvo suduotas vasario 19-ąją. Tuomet į protestuotojus ir V. Janukovyčiaus valdžią saugojusius pareigūnus ugnį atidengė snaiperiai: viso vasario 18–20 dienomis žuvo 78 protesto akcijos dalyviai ir 13 pareigūnų.
Būtent šis neregėto smurto protrūkis paskatino tolimesnius įvykius ir provakarietišką opoziciją imtis aktyvesnių veiksmų prieš V. Janukovyčiaus režimą, o šį – imituoti pabėgimą. Po V. Janukovyčiaus pabėgimo prasidėjo Rusijos agresija Kryme ir Rytų Ukrainoje.
Krymo aneksija: skirtingos pradžios datos interpretacijos
Oficialiai Krymo aneksijos pradžia yra laikoma 2014 m. vasario 20-oji. Ši data yra vadinama Krymo aneksijos pradžia Ukrainoje, šia data paženklintus medalius gavo Krymo operacijos dalyviai iš paties V. Putino rankų.
Rusijoje oficiali versija skelbia, kad „Krymo prisijungimas“ prasidėjo 2014 m. vasario 23-ąją, po V. Putino įsako veikti.
Šių skirtingų interpretacijų esmė – tuometinio Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus bėgimo iš šalies data. Kremlius evakavo savo sėbrą iš Ukrainos naktį iš vasario 22 į 23 ir pavadino tuometinius įvykius Ukrainoje perversmu. Prisidengdama tuo Rusija surengė Krymo pusiasalio, kuriame buvo gausu rusų karinių bazių, okupaciją.
Ukrainos atstovai teigia, kad pirmieji teritoriniai pažeidimai Krymo pusiasalyje buvo fiksuojami dar vasario 20 d. Šalies žvalgybos ataskaitos skelbė, kad okupacijai ruošiamasi buvo dar anksčiau.
Maža to, Krymo pusiasalyje daugelį metų vyko aktyvi Rusijos agentūros veikla, siekiant patraukti vietos politikus ir žmones į savo pusę.
Dalis tų politikų taip atvirai kolaboravo su Rusijos valdžia, kad Euromaidano metu viešai pasisakė: „Jeigu Ukrainoje pasikeis V. Janukovyčiaus valdžia, tai bus pagrindu svarstyti apie prisijungimą prie Rusijos“.
„Žalieji žmogeliukai“: pirmasis pasirodymas
Vasario 27-ąją, apie 5 val. ryto uniformuoti asmenys be skiriamųjų ženklų užėmė Krymo autonomijos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos pastatus, virš kurių iškėlė Rusijos vėliavą.
Vėliau susirinkę Krymo parlamentarai „išsirinko“ savo vadovu prorusišką Sergejų Aksionovą, o netrukus paskelbė ir apie „referendumą“ gegužės 25-ąją. Pagal Ukrainos įstatymus Krymas (Krymo Autonominė Respublika) neturėjo teisės rengti referendumo dėl atsiskyrimo nuo šalies, jau nekalbant apie prisijungimą prie Rusijos.
Daugelis dėl „Krymo atidavimo be šūvio“ kaltina tuometinę Ukrainos valdžią, vos savaitę prezidento pareigas ėjusį Oleksandrą Turčynovą. Šis priminė, kad tuomet dėl V. Janukovyčiaus išdavystės visiškai sugriuvo valdžios vertikalė: tuometinė valdančioji „Regionų partija“ subyrėjo, valdžios ir jėgos struktūrų vadovai „dar vakar kovojo prieš liaudį“, o saugumo struktūros nefunkcionavo.
Kai vasario 27-ąją prorusiški Krymo „Berkut“ daliniai ir Rusijos kariuomenės atstovai atkirto Krymo pusiasalį išstatę savo patikros postus, O. Turčynovas užklausė Generalinio štabo dėl veiksmų plano ir nesulaukė jokio atsakymo. Vėliau jis pripažino, kad apie Rusijos kariuomenės veiksmus Krymo pusiasalyje jis sužinojo „jau po fakto“ – nei žvalgyba, nei kontržvalgyba naujai iškeptos Ukrainos valdžios apie tai perspėti nesiteikė.
Daugiau nei 70 proc. Ukrainos karių Kryme perėjo į Rusijos pusę, Ukrainos saugumo tarnybos pareigūnų – 90 proc, iš 11 tūkst. Krymo milicininkų iš Rusijos okupuoto regiono pasitraukė apie 1 proc., aiškino O. Turčynovas, kuris akcentavo, kad tokiomis aplinkybėmis duoti įsakymą jėga atsiimti rusų specnazo užimtą parlamento pastatą buvo neįmanoma.
Nepaisant to, jis dar bandė: įsakė vidaus kariuomenei Kryme atsiimti užimtą pastatą, tačiau sulaukė atsakymo, kad to neįmanoma įgyvendinti, nes „pastatą supa didelė minia civilių, su kuriais nebus kovojama“.
Kodėl Ukrainos kariuomenė 2014-aisiais negalėjo pasipriešinti?
Ukrainos kariuomenė daugelį metų iki Rusijos agresijos buvo vadinama „eksportine“. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo milžiniški kariuomenės arsenalai ir karinės pramonės pajėgumai dirbo eksportui, o ne vidaus kariuomenės stiprinimui.
Pavyzdžiui, 2010-aisiais, dar valdant Viktorui Juščenkai, Ukrainos gynybai buvo skiriama vos 0,79 proc. BVP. 2010–2013 m., valdant prokremliškam V. Janukovyčiui, šis rodiklis siekė apie 1 proc. Iš šios sumos tik 10 proc. buvo skiriama ginkluotės ir technikos atnaujinimui. Pirmus metus tarnaujantys profesionalūs kariai gaudavo vos kiek daugiau nei 2 tūkst. grivinų (2013-aisiais tai buvo lygu 181 eurui) per mėnesį.
2013 m. Ukraina oficialiai turėjo 120 tūkst. karių, kurie dar ir buvo menkai finansuojami. Dalis jų 2014-aisiais perėjo į priešo pusę. Po 2014-ųjų įvykių šį skaičių pavyko padidinti iki 200 tūkst. (2021-aisiais Ukraina turėjo 215 tūkst. karių).
2012-ųjų birželį V. Janukovyčius taip pat pasirašė naują Ukrainos karinę doktriną, kurioje buvo įtvirtintas šalies „neblokinis statusas“, o taip pat buvo numatyta, kad užpuolimo atveju „pirmiausiai reikia veikti ne jėgos metodais“ – kreiptis pagalbos į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, į Budapešto memorandumą pasirašiusias šalis.
2022 m. vasarį viena iš Budapešto memorandumą pasirašiusių ir Ukrainos saugumą garantavusių šalių, Rusijos Federacija, užpuolė Ukrainą. 2014-ųjų vasarį ta pati Rusija aneksavo dalį Ukrainos teritorijos, o rytinėje jos dalyje įžiebė karo veiksmus.
Dvi monetos pusės: Rusijos puolimo galų gale nebuvo išvengta, bet kariuomenė buvo sustiprinta
Vakarai taip pat dažnai kritikuojami dėl „Minsko susitarimų“, kurie nebuvo palankūs Ukrainai, pasirašymo. Tuometinės Vokietijos kanclerės A. Merkel teigimu (2022 m. interviu „Die Zeit“), „konflikto įšaldymas“ bent jau leido sustiprėti Ukrainai. Tai ir neturėjo būti konflikto sprendimas, o tik laiko Kyjivui suteikimas.
„2014-ųjų Minsko susitarimai buvo bandymas suteikti laiko Ukrainai. Ji taip pat pasinaudojo šiuo laiku, kad sustiprėtų, ką šiandien ir matote. 2014–2015 m. Ukraina – tai ne šiandienos Ukraina“, – pareiškė A. Merkel, kuri asmeniškai dalyvavo Minsko derybose.
Ji ne tik priminė, kas buvo 2015-aisiais Debalcėvėje, kur rusų „Wagner“ apsupo ir sutriuškino Ukrainos kariuomenę, bet ir suabejojo tų laikų Vakarų šalių galimybėmis. „Ir aš labai abejoju, ar tuomet NATO šalys būtų galėjusios padaryti tiek, kiek šiandien yra daroma padėti Ukrainai“, – aiškino ji.
Tai iš esmės patvirtina ir Ukrainos politikų liudijimai. Jų prisiminimuose yra teigiama, kad 2014-aisiais Ukrainai sulaukus atviros Rusijos agresijos iš Vakarų šalių atstovų buvo sulaukta patarimų „nedaryti staigių judesių“.
„Tikrai buvo ir amerikiečių, ir lietuvių, ir lenkų. Apskritai visuose pokalbiuose <...> buvo siūlymas susilaikyti nuo padėties Kryme aštrinimo.
Vienas iš argumentų: Rusija laukia panašios provokacijos, kokia buvo 2008 metais Gruzijoje – apkaltinti Ukrainą žudant Rusijos karius, kurie tariamai legaliai buvo Ukrainos teritorijoje.
Antra priežastis – Vakarų partneriai nebuvo pasiruošę teikti karinę pagalbą.
Trečioji – jie tuo metu (2014 m. vasario 28-ąją) dar tik kūrė poziciją Rusijos atžvilgiu, diplomatinio spaudimo priemones“, – „Livij bereg“ pasakojo tuometinis Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Deščica.
Ilgainiui, Krymą užėmusi Rusija vis tiek tęsė agresiją, ir jau 2022-ųjų vasarį iš trijų pusių puolė Ukrainos teritoriją. Formaliai Kremlius siekia okupuoti rytines Ukrainos teritorijas, taip sujungiant savo žemes su anksčiau okupuotu Krymo pusiasaliu, ir priversti šalį atsisakyti integracinių NATO ir ES projektų.