2014-ųjų įvykiai Kryme vystėsi taip greitai, kad realiu laiku sureaguoti į juos nespėjo ne tik tuometinė laikinoji Ukrainos valdžia, tačiau ir Vakarų bendruomenė. Rusijos kariniai ir politiniai veiksmai Europoje šokiravo savo įžūlumu, daugelis tuo metu negalėjo patikėti tuo, ką išvydo. Sunkiai tikėtina, kad tokie dalykai įmanomi XXI a. Europoje atrodo ir dabar.
Aršus propagandinis puolimas, karinis ir politinis spaudimas, slaptos ir atviros karinės operacijos, teroras prieš vietos gyventojus – visa tai vyko 2014-ųjų vasarį Kryme.
Kol Kijeve valdžią perėmusi opozicija dar tik bandė susivokti, kokio masto nusikaltimus prieš vietos gyventojus darė nuversta ir gėdingai pasitraukusi V. Janukovyčiaus valdžia, Kryme buvo pradėta ciniška „Krymnaš“ operacija.
Neigimas ir pripažinimas
Nepaisant to, kad Kremliaus propaganda ir toliau maitina rusus pasakomis apie tai, kaip Krymas laisva valia prisijungė prie Rusijos, Ukrainos istorijoje yra juodu ant balto įrašyta Rusijos agresijos pradžia – vasario 20-oji, rašoma „Unian“.
Iš pradžių Rusija oficialiai viską neigė. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014-ųjų kovo 14-ąją paskelbė, kad tie tūkstančiai karių be atpažinimo ženklų, kurie organizuotai veikė visame Kryme jau nuo tų pačių metų vasario (o Ukrainos žvalgybos duomenimis – ir nuo sausio), – tai „vietiniai savigynos būriai“. Tokie Rusijos veiksmai tik dar labiau vedė į neviltį Vakarų šalis ir oficialųjį Kijevą, kurie vis dar tikėjosi daug kam netikėtai kilusį konfliktą užglaistyti derybų keliu.
Dar po mėnesio, balandžio 17-ąją, V. Putinas pareiškė, kad „už savigynos būrių nugarų stojo mūsų kariai“, o dar po pusmečio, jis jau galutinai pripažino, kad „mūsų ginkluotosios pajėgos blokavo Ukrainos ginkluotąsias pajėgas Kryme“.
Į Ukrainą vėliau pabėgęs buvęs Rusijos Dūmos narys Ilja Ponomariovas (vienintelis balsavęs prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) teismui pasakojo, kad Krymo aneksija buvo „priimta asmenine Putino iniciatyva naktį iš vasario 22 į 23 dieną“. Jo teigimu, planas prijungti dalį teritorijos „Putinui kilo labai emocionaliai“. „Aiškaus plano nebuvo. Kažkoks planas, tikėtina, buvo – tačiau tai buvo ne vienas planas ir įvykių eiga klostėsi ne konkrečiai pagal vieną planą. Sprendimas dėl Krymo aneksijos buvo priimtas naktį iš vasario 22 į 23, įskaitant ir karinius veiksmus“, – aiškino jis teismo proceso Kijeve metu.
Seniai planuota operacija
Nepaisant to, yra nemažai pagrindo teigti, kad Krymo aneksija buvo iš anksto planuotas veiksmas. Visų pirma, tai sunku patikėti, kad tokio masto karinę operaciją, apimančią dešimčių karinių objektų blokavimą visame Krymo pusiasalyje, valdžios neutralizavimą, vietos politikų neutralizavimą ir savų paskyrimą, kariuomenės dalinių perkėlimą, propagandos veiksmų derinimą, Kremlius suorganizavo per keturias dienas. Antra, net ir oficialiai aukštas pareigas užimantys Rusijos kariuomenės atstovai buvo apdovanojami „Už Krymo sugrąžinimą“ ant kurių graviruota data skelbia „2014-ųjų vasario 20-oji – kovo 18-oji“. Tai yra, net ir oficialiai „sugrąžinimas“ buvo suplanuotas dar iki V. Janukovyčiaus pabėgimo iš Kijevo.
Maža to, sprendžiant iš vėlesnių įvykių, paties V. Janukovyčiaus korupcinis ir nusikalstamas savo tautai valdymas, kurio metu šalies kariuomenė, saugumo struktūros ir, apskritai, visa šalies ekonomika buvo nustekenta ir išvogta iki tokio lygio, kad iš esmės tai tebuvo laiko klausimas, kada viskas pradės byrėti. Tuo pat metu pradėtas Kremliaus propagandinis spaudimas, bandant pakirsti Ukrainos valstybingumą, taip pat buvo panašesnis į toli į priekį numatyto plano dalį, negu spontanišką saviveiklą.
Sutapimas – vos supratęs, kad jo korupcinei valdžiai Ukrainoje kvepia pabaiga, V. Janukovyčius Rusijos spec. tarnybų yra išskraidinamas iš pradžių į Krymą, o vėliau į Rostovą prie Dono. Tai yra, tą pačią Rusiją, iš kur jis vėliau laišku „prašys“ V. Putino įvesti kariuomenę į Ukrainą. Toks pabėgėlio raštas padėjo Kremliui bent kažkaip savo pasekėjams pateisinti Krymo okupaciją, tačiau neįtikins faktiškai visų pasaulio valstybių.
Dėl šių priežasčių atmesti galimybę, kad Kremlius bent jau teoriškai svarstė ir ruošėsi Ukrainos ar Krymo prijungimui daug anksčiau negu 2014-ųjų vasario įvykiai, negalima.
Vietoje vieno lėktuvo atskrido aštuoni
Vienu iš įrodymų, kad Rusija aktyvavo savo karines pajėgas Kryme siekdama jėga užgrobti valdžia, galėtų būti ir pačių rusų liudijimai šios šalies žiniasklaidoje. Praėjus metams nuo aneksijos, vienas Kambarkų (Udmurtija) gyventojas „Komsomolskaja pravda“ pasakojo, kad „tarnavo pagal kontraktą Krasnodaro krašte“. Vasario 22-ąją (kuomet V. Janukovyčius dar buvo savo kelionės į Rusiją tarpinėje stotelėje Charkove) juos skubiai surinko ir per kelias dienas perkėlė į Sevastopolį. Vėliau – į Kerčę, kur gavo užduotį – saugoti miesto uostą ir Ukrainos karinio dalinio teritoriją.
„Elgėmės maksimaliai mandagiai ir su niekuo nekalbėjome. O provokacijos vyko nuolatos ir šalia mūsų. Jauni žmonės organizavo šalia mūsų mitingą, papirktos moterys šaukė, kad sugrąžintume jų sūnus“, – pasakojo rusų žurnalistams vienas iš tų dienų įvykių dalyvių.
Jis tai kalbėjo pripažindamas, kad Rusijos propagandos pateikiama versija apie „savo noru į Rusijos sudėtį“ nelabai atitinka tikrovę – bent jau dalis vietos gyventojų aktyviai tam priešinosi. Ne vienas aktyvistas tuo metu tiesiog „dingo“. Jų, daugiausiai vietos Krymo totorių atstovų, likimas nėra aiškus iki šių dienų.
2015-aisiais interviu Rusijos naujienų agentūrai „RIA Novosti“ tuometinis Juodosios jūros karinio laivyno vadas, atsargos admirolas Igoris Kasatonovas pripažino, kad „žalieji žmogeliukai“ Kryme – buvo Rusijos kariuomenės spec. pajėgų kariai. Apie jokius „savigynos būrius“, „staiga susiformavusius“ Krymo pusiasalyje ir kalbos nebuvo.
Maža to, admirolas patvirtino, kad tuomet pusiasalyje buvo dislokuoti ir diversiniai padaliniai, veikę kartu su flotilės vadų žinia. Buvo vykdomas aiškus planas, kuriame kiekvienas dalinys žinojo savo užduotis, kariuomenės vadai svarstė įvairius aneksavimo scenarijus.
„Užsiprašė (leidimo) vienam IL-76 lėktuvui Gvardeisko oro uoste, o atskrido aštuoni. Štai jums ir „žalieji žmogeliukai“! 31-oji taikdarių brigada iš Uljanovsko ir 104-asis desantininkų pulkas iš Pskovo… Po kažkiek laiko vietoje trijų sraigtasparnių į Juodosios jūros laivyno mokymus atskrenda 11. Pasienietei mergaitei tiesiog į veidą juokiamasi“, – pasakojo tuomet Ukrainos gynybos ministro pareigas ėjęs Michailas Kovalis.
Pasak jo, Kryme dislokuotas Rusijos Juodosios jūros laivynas tapo atramos tašku įvesti kariuomenę ir, pasinaudojus vietos gyventojų agentais, ryžtingai veikti blokuojant karinius objektus.
Ukrainos valdžia apie situaciją Kryme nutuokė, tačiau padaryti galėjo nedaug
Visi teismo dėl V. Janukovyčiaus valstybės išdavystės proceso dalyviai pripažįsta – kažkas buvo žinoma ir, kiek buvo įmanoma, tiek buvo reaguojama.
Pasak buvusio Generalinio štabo vado, generolo Vladimiro Zamanos, žvalgybos duomenys apie tai, kad Kryme aktyvuojami rusų daliniai, buvo gauti dar likus mėnesiui iki „Krymo sugrąžinimo“ pradžios, nuo pat 2014-ųjų sausio.
Tačiau tuomet valdęs V. Janukovyčiaus režimas žvalgybininkų duomenis ignoravo. Net ir pasitraukus prokremliškam vadui situacija nedaug pasikeitė. Europos lyderiai vis dar negalėjo patikėti, kad XXI a. įmanoma tokiu būdu užpulti kaimyninę valstybę, todėl į kariuomenės vadų perspėjimus tuometiniai politiniai Ukrainos lyderiai atsakydavo, kad „partneriai iš Europos pataria nedaryti staigių judesių“.
Ukrainos opozicijos atstovai, skirtingai negu galimai ilgus metus planus kūrę Kremliaus atstovai, įvertinti situaciją turėjo valandas ar kelias dienas. Korupcijoje paskendusi, Rusijos agentų prikimšta ir nuvaryta kariuomenė tuomet ryžtingam atsakui nebuvo pasirengusi. Nebuvo pasirengę ir tuometiniai politiniai lyderiai. Euromaidano derybų nuotaikomis gyvenę opozicijos atstovai tikėjo ir tikėjosi, kad Europos politinių derybų kelias yra vienintelė galimybė be kraujo praliejimo išspręsti agresyvėjančios Rusijos klausimą.
Tuomet Kijeve buvo skubiai sprendžiamas pirminės svarbos klausimas – kaip sustabdyti šalies byrėjimą, o pasprukus V. Janukovyčiui – ir skubiai suformuoti naują, laikinąją valdžią.
Būtent tuo metu, kai l.e.p. prezidentas A. Turčynovas bandė užkamšyti kartu su V. Janukovyčiumi pabėgusios jo svitos paliktus valdžios postus, Rusija Kryme ėmėsi aktyvių veiksmų ir naktį vasario 27-osios paryčiais užėmė Krymo Aukščiausiąją Tarybą.
Jau kitą dieną į Sevastopolį skrido Petras Porošenka, tuomet buvęs eiliniu Aukščiausiosios Rados deputatu, o vėliau išrinktas prezidentu.
„Asmeniškai susipažinau, kad pastatas yra uždarytas ir apsuptas „žaliųjų žmogeliukų“ – Rusijos kariuomenės karių ir žmonių maskuojančia apranga, kurie save vadino „Krymo savigynos būriais“, tačiau koordinuojami jie buvo Rusijos spec. tarnybų karininkų“, – cituojamas būsimasis prezidentas vienoje iš Saugumo Tarybos stenogramų.
Būtent tuo metu Kijeve politikai galutinai suvokė, kad Rusija gali kėsintis į Krymą.
Įsakyti vietos daliniams atsakyti ugnimi buvo rizikinga ne tik dėl Europos lyderių raginimo spręsti viską diplomatiniu keliu. Vėliau buvo paviešinta, kad Ukrainos kariuomenė Kryme galėjo kliautis 1,5-2 tūkst. karių jėgomis. Tuo metu vien oficialiai pusiasalyje esančiose Rusijos karinėse bazėse buvo dislokuota 20 tūkst. karių.
Primename, kad pagal šių dviejų valstybių sutartį, Rusija turėjo teisę Ukrainoje laikyti savo karinius dalinius, kurie vėliau išdavikiškai suvaidino svarbų vaidmenį Krymo aneksijoje.
Nepaisant to, oficialiai Ukrainos kariuomenės vadovybė nurodė vietos kariniams daliniams ginklu ginti savo teritoriją, kad į ją negalėtų patekti pašaliniai asmenys. Tačiau, kaip parodė istorija, šis įsakas nebuvo vykdomas.
Keturios priežastys, kodėl nebuvo imtasi atsakomųjų veiksmų
Viena iš priežasčių, be jau minėto Europos politikų spaudimo bet kokia kaina vengti kraujo praliejimo, – kariuomenės, galinčios suduoti atsakomąjį smūgį nebuvimas. Laikinai ėjusio prezidento pareigas Aleksandro Turčinovo teigimu, kariuomenės būklė buvo apverktina tiek pusiasalyje, tiek ir žemyninėje Ukrainos dalyje. Nepaisant to, tiek jis, tiek ir kiti politikai tuomet viešai deklaravo kariuomenės pasirengimą smogti.
„Manau, kad teismas supras. Jeigu aš tomis dienomis būčiau pasakęs: „Draugai, mes neturime kariuomenės, mūsų nėra kam ginti, nėra kam, deja, vykdyti mano įsakymų“ – šalyje galėjo prasidėti chaosas“, – „Unian“ cituojamas A. Turčinovo pasisakymas V. Janukovyčiaus bylos teisme.
Apverktiną Ukrainos kariuomenės padėtį gali padėti suvokti vienas A. Turčinovo liudijimas.
„Kuomet vasario 27-osios rytą man pranešė, kad Rusijos specnazas užėmė Krymo administracinius pastatus, aš iškart įsakiau vidaus kariuomenės, kuri buvo dislokuota Krymo autonominėje respublikoje, vadams apsupti parlamentą ir vyriausybę, pasirengti jos užėmimui ir pradėti išlaisvinimo operaciją. Po poros valandų man pranešė, kad, deja, jie galėjo tik apsupti tuos pastatus, tačiau spaudžiant agresyviai nusiteikusiems gyventojams negalėjo įgyvendinti užduoties ir buvo priversti atsitraukti“, – pasakojo tuometinis Ukrainos prezidentas.
„Apie Rusijos kariuomenės įsiveržimą sužinojome ne vasario 24-ąją, o 27-ąją, kuomet buvo užgrobta Krymo Aukščiausioji Taryba. Nors iš tiesų įsiveržimas prasidėjo vasario 20-ąją“, – pasakojo jis ir pridūrė, kad Krymo karininkai ir valdininkai „neskubėjo pranešti apie tai Kijevui“.
Laikinai prezidento pareigas ėjusio politiko teigimu, tuo metu prieš juos veikė keli faktoriai.
Pirmasis – Ukrainos kariai, kuriuos jų pačių daliniuose apsupo rusų spec. padalinių kariai, nesugebėjo psichologiškai persilaužti ir šauti į okupantus. Antrasis – to neleido daryti ir specnazo naudota taktika, kurie karinių objektų užgrobimo metu priešais save statydavo civilius gyventojus. V. Putinas vėliau pasakė sparnuota tapusią frazę, kad „mes stovėsime už moterų ir vaikų nugarų“.
Trečioji – banali išdavystė. Daugelis pusiasalyje tarnavusių Ukrainos kariuomenės karių nebuvo jai lojalūs. Vėliau kariuomenės vadai atskleidė, kad iš 12 tūkst. karių priesaiką išdavė 10 tūkst. Neišskiriant ir vieno iš Generalinio štabo vadų Jurijaus Iljino ar Ukrainos karinio jūrų laivyno vado Deniso Berezovskio.
Ketvirtoji – baimė, kad Rusija pradės plataus masto puolimą visoje Ukrainoje. A. Turčynovas paaiškino: „Ukrainos ir užsienio partnerių žvalgybos duomenimis, šiauriniame ir rytiniame Ukrainos pasienyje buvo koncentruojamos Rusijos kariuomenės pajėgos, ruošiantis Ukrainos žemyninės dalies puolimui“.
