Šeštadienį Vilniuje, prie Lenkijos ambasados, pilietiškai aktyvaus jaunimo atstovai surengė piketą. Tą pačią dieną, tik kiek vėliau, į protesto akciją suplanavę rinktis ir Lietuvos lenkai, nepatenkinti padėtimi lenkiškose šalies mokyklose bei naująją Švietimo įstatymo redakcija. Prie šio protesto prisijungė ir Švietimo profesinė sąjunga, vadovaujama pirmininko A. Jurgelevičiaus.
Tuo tarpu prie Lenkijos ambasados atėję jaunuoliai siekė atkreipti diplomatų bei visuomenės dėmesį į Punske ir Seinuose gyvenančių lietuvių švietimo sąlygas.
„Jau kuris laikas Lietuvą pasiekia žinios apie Punske ir Seinuose įsikūrusių tautiečių sunkumus mokantis lietuvių kalba. Lietuviškų mokyklų skaičius Lenkijoje sumažėjo beveik perpus, trūksta lietuvių kalba išleistų vadovėlių. Atkreiptinas dėmesys į nepakankamą mokyklų ir vaikų darželių finansavimą iš Lenkijos Respublikos biudžeto, dar labiau nerimą kelia tai, jog Seinuose uždaromos lietuviškos mokyklos“, – buvo rašoma piketo organizatorių išplatintame pranešime.
Prie ambasados 11 val. priešpiet susirinko nedidelis būrelis vaikinų – septyni aktyvistai laikė plakatus su užrašais „Mums skauda, kai skauda punskiečiui“, „Broliai lenkai, leiskit mokytis lietuviškai“, „Tikras punskietis: moku lenkiškai, mokausi lietuviškai“.
Pajuokavę, kad galbūt jau reikėtų pažadinti ambasadoje dar tik rytinę kavą geriančius darbuotojus, jie keletą kartų paskandavo „Lietuva, Lietuva“ ir garsiai perskaitė savo plakatų užrašus.
Akcijos dalyviai tikino, kad nors piketą nuspręsta rengti tą pačią dieną, kaip ir lenkų Lietuvos lenkų tautinės mažumos mitingą, jų tikslas nėra konfrontuoti ar kelti nesantaiką – tiesiog taikiai norintys priminti apie Lenkijos lietuvių švietimo problemas.
Paklausti, kokioms būtent jaunimo organizacijoms jie atstovauja, vaikinai sakė priklausantys skirtingoms grupėms, bet tai su jomis nesusiję – kartu ateiti prie ambasados juos paskatinusi bendra idėja. Save jie įvardijo tiesiog kaip aktyvius piliečius ir Vilniaus patriotus.
„Norime priminti apie Punsko ir Seinų lietuvius, kurie yra lojalūs Lenkijos piliečiai, bet nori mokytis lietuviškai“, – sakė Linas Kojala. „Visi čia esantys esame susiję ar bendravę su Punskiečiais. Lietuvių mokykloms Lenkijoje trūksta tokių paprastų dalykų, kaip vadovėliai, mažinamas finansavimas. Dažniai kalbama apie kitų tautinių mažumų problemas, o punskiečiai jaučiasi kaip ir pamiršti, tad norėjome atkreipti į tai dėmesį.“
Kitas piketo dalyvis, Mykolas Baciušta, sakė manantis, jog šiandien Vilniuje protestuojančių lenkų padėtis tikrai nėra tokia bloga, kaip lietuvių Lenkijoje. Jo įsitikinimu, lenkų reikalavimai perdėti, o kiekvienas bet kurios šalie pilietis, turintis tos valstybės pasą, turi puikiai mokėti ir valstybinę kalbą. „Niekas jų neverčia atsisakyti to, kas jie yra ar virsti lietuviais, bet kalbą mokėti reikia“.
M. Baciuška svarstė, kad tie tautinės lenkų mažumos atstovai, kurie Lietuvoje jaučiasi labai blogai ir nenori mokytis lietuvių kalbos, galėtų vykt į bet kokią kitą šalį, kad ir Ispaniją, Vokietiją, Prancūziją – tik ten jiems tektų mokytis tą kalbą, kuria toje valstybėje bendraujama: Vokietijoje – vokiečių, o Prancūzijoje – prancūzų.
Į klausimą, ar ketina dalyvauti kituose tą pačią dieną vyksiančiuose mitinguose, vaikinai konkretaus atsakymo nepateikė: pasak L. Kojalos, jie nėra kokios nors vienos organizacijos atstovai, tad tai būtų kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
Akcijos dalyviai taip pat parengė kreipimąsi Lenkijos valdžiai, kuriame akcentuojama susidariusi sunki Lietuvių švietimo Lenkijoje situacija ir raginama neatidėliotinai spręsti problemas, rasti geriausius būdus padėti išsaugoti etninei lietuvių bendruomenei galimybę mokytis lietuvių kalba, puoselėti kultūrą ir tautinę tapatybę.
Vis dėlto piketuotojams teko apgailestauti, kad aukščiausiems Lenkijos valdžios atstovams skirtą kreipimąsi su jų parašais ambasados darbuotojai priimti griežtai atsisakė.
