Kipro gelbėjimas, pasibaigęs bankų restruktūrizavimu ir jų skolintojų nuostoliais, sukėlė įvairaus pobūdžio neracionalias baimes ir lūkesčius dėl euro zonos ateities. Vieni ekonomistai baiminasi, kad iš butelio buvo išleistas džinas, sukūręs precedentą indėlių nuvertėjimui ir kitose euro zonos šalyse. Kitiems ekonomistams šie įvykiai – tai signalas, kad euro zona nebus savitarpio pagalbos klubas, ir ateityje pervedimai tarp valstybių mažės. Ir pirmieji, ir antrieji klysta.
Visų pirma, precedentas nebuvo sukurtas. Jei valstybėje atsiranda nemoki finansų institucija, priežiūros institucijos sukanda dantis ir pasirūpina apdraustų indėlių išmokėjimu bei sklandžiu šios institucijos uždarymu. Per pastaruosius du metus Lietuvoje tai nutiko du kartus. Ši praktika taikoma visose valstybėse, kurios nenori ir negali visų mokesčių mokėtojų pinigais kaišioti privačių asmenų padarytų klaidų. Kipras yra ne pirma ir ne paskutinė valstybė, kuri turėjo imtis neišvengiamos vieno didžiausio bankų (beje, valstybinio) bankroto procedūros.
Besąlygiškas noras išgelbėti visas finansines institucijas sukurtų didžiulę moralinę riziką bei paskatas elgtis neatsakingai ir ateityje. Rizikos ir nuostolio tikimybės egzistavimas yra mechanizmas, užtikrinantis, kad verslininkų sprendimai bus pasverti ir jų pasekmės netaps visų valstybės gyventojų atsakomybe. Todėl Europos suteikta paskola ir reikalavimas dalį nuostolių perkelti bankų akcininkams ir kreditoriams nebuvo nepagrįsti. Europa Kiprui davė dantų šepetuką, bet priminė, kad be dantų pastos teigiamo poveikio gali ir nebūti.
Antras neracionalus ekonomistų lūkestis – euro zona griežtai elgdamasi su Kipru parodė kietą stuburą, o tai reiškia, kad ateityje pervedimų iš vienų valstybių į kitas bus daug mažiau. Anaiptol. Užimti tvirtą derybų poziciją Kipro atveju buvo lengva, nes jo ekonomika sudaro tik 0,2 proc. euro zonos BVP, todėl net ir labai gilių šios šalies problemų poveikis bendrai pinigų sąjungai yra minimalus. Dar svarbiau – artėja rinkimai Vokietijoje, todėl politikai stengiasi pademonstruoti tvirtą ranką ir tai, kad mokesčių mokėtojų pinigai ateityje bus naudojami atsakingai (ir jie tikrai nebus naudojami vengiančių mokesčių Rusijos piliečių finansų gelbėjimui).
Tačiau realybė yra kitokia. Europos pinigų sąjunga, vienijanti skirtingo išsivystymo, konkurencingumo ir kultūros valstybes, negali funkcionuoti be bankų sąjungos, fiskalinės sąjungos ir patikimo paskutinės vilties skolintojo. Fiskalinė drausmės sutartis, Europos Centrinio Banko įsipareigojimas pirkti valstybių obligacijas, Europos Stabilumo Mechanizmas, turintis galimybę problemų ištiktoms euro zonos valstybėms skolinti iki 500 milijardų eurų, buvo tik pradžia.
Kiti logiškai žingsniai – tai bankų sąjunga ir didesnė fiskalinė integracija. Kipro bėdos tik dar kartą išryškino faktą, kad be centralizuotos ir standartizuotos bankų priežiūros ir, tikėtina, ateityje sukurtos vieningos indėlių draudimo sistemos Europai bus sunku išvengti vienoje ar kitoje valstybėje kylančių kreditavimo burbulų, indėlininkų panikos ir bankų mokumo problemų. Dar svarbiau, didelė socialinė įtampa vers ieškoti daugiau galimybių padėti nuosmukį patiriančioms valstybėms. Tokie pasiūlymai jau tyliai svarstomi – pavyzdžiui, bendra euro zonos nedarbo draudimo ar kitų socialinių išmokų sistema, leidžianti ekonominiame pakilime esančioms valstybėms pasirūpinti tomis, kurios atsidūrė recesijoje ir patiria sunkumų dėl aukšto nedaro lygio.
Ne paslaptis, kad progresas bus lėtas, ypač kiekvienų rinkimų akivaizdoje. Tačiau kiekviena krizė, kiekvienas įvykis, priverčiantis Europos finansų ministrus ir vadovus susitikti į posėdžius savaitgaliais, rodo, kad daug alternatyvių kelių euro zona neturi – ji privalės nuosekliai ieškoti didesnės integracijos ir savitarpio pagalbos krypties. Lietuva turi pasiruošti ir džiaugtis galimybe tapti būtent tokios bendros pinigų sąjungos nare.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
