Pirmojoje straipsnio dalyje pasakojome apie tai, kaip Kuboje nugalėjo revoliucija. Fidelis Kastras į salą įsileido sovietų raketas. Lygiai prieš 50 metų, spalio 16-osios rytą apie jas sužinojo JAV prezidentas Džonas Kenedis
Slapta operacija
Raketos ir kita technika į Kubą išplaukė iš 6 skirtingų uostų. Nė vienas iš 85 laivų kapitonų nežinojo, kas pakrauta jo laivo triumuose, taip pat nežinojo, kur reikės plukdyti krovinį. Kapitonai gavo užantspauduotus paketus, kuriuos turėjo atplėšti išplaukę į atvirą jūrą. Atplėšiant būtinai turėjo dalyvauti pavaduotojas politiniam darbui. Na, o vokuose buvo nurodymas plaukti į Kubą ir vengti kontaktų su NATO laivais.
Pirmoji partija balistinių raketų Havaną pasiekė 1962 metų rugsėjo 8 dieną, o spalio 14-ąją Kuboje jau buvo 40 raketų ir didžioji dalis kitų įrenginių. Rusų karo vadai žinojo, kad virš Kubos nuolat skraido amerikiečių žvalgybos lėktuvai ir kad bazių buvimo nepavyks ilgai išlaikyti paslaptimi.
Šiaip ar taip, buvo imtasi visų saugumo priemonių. Laivai plaukė į nežymius uostus, o juos iškraunant nedalyvavo nė vienas kubietis. Civiliniais rūbais vilkintys sovietų armijos kariai krovė laivus ir gabeno raketas į jų pačių paruoštas aikšteles. Tiek raketų apsaugą, tiek statybą vykdė sovietų armija. Taip buvo susitarta su Fideliu, nes ir jis suprato, kad tarp kubiečių gali būti ne vienas amerikiečių agentas.
Pirmajame etape rusams sekėsi. Paskui, kai į Kubą ėmė plaukti laivas po laivo, ir visi jie neužsukdavo į įprastus uostus, o būdavo iškraunami paslapčiomis, JAV žvalgybą tie neįprasti kroviniai sudomino. Amerikiečiai dėjo visas pastangas, kad sužinotų, ką rusai veža į Kubą. Tačiau dar rugsėjo 4-ąją JAV prezidentas Dž. Kenedis kalbėdamas su senatoriais sakė, kad Kuboje nesą puolamųjų raketų.
Žvalgybos duomenys
Tuo laiku JAV žvalgybos lėktuvai Kubą apskrisdavo du kartus per mėnesį. Ir štai, kai spalio 14-ąją žvalgybos lėktuvas U-2 nufotografavo Kubą skersai išilgai, išryškinus fotojuostas paaiškėjo, kad toje saloje pilna vidutinio nuotolio balistinių raketų... Spalio 16-osios rytą tos nuotraukos jau gulėjo ant JAV prezidento darbo stalo.
Baltieji rūmai sunerimo. Pasitarimas sekė pasitarimą, o vietoj dviejų kartų per mėnesį amerikiečių žvalgybos lėktuvai virš Kubos dabar sukiojosi net 6 kartus per dieną.
Surinkus nepaneigiamus dokumentus, specialus komitetas prezidentui Dž. Kenedžiui pasiūlė tris situacijos sprendimo būdus: arba tiksliais smūgiais sunaikinti raketas, arba užimti Kubą, arba įvesti jos blokadą. Dar galutinai neapsisprendus, kurį variantą pasirinkti, Floridoje imta telkti amerikiečių kariuomenę. Kariškiai skubino prezidentą nuspręsti nes, anot jų, kai rusai sumontuos raketas, ką nors daryti bus per vėlu.
Beviltiška situacija
Iš N. Chruščiovo atsiminimų:
Įsiplieskė dvikova spaudoje. Ir JAV, ir mūsų laikraščiai spausdino įvairius pranešimus. Tuo metu vyko Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja, joje dalyvavo ir mūsų užsienio reikalų ministras A. Gromyka. Į pokalbį jį pasikvietė JAV valstybės sekretorius Dinas Raskas. Tai nebuvo kas nors ypatinga. Visada, kai dalyvaudavo JTO posėdžiuose, A. Gromyka susitikdavo ir su valstybės sekretoriais. Po šio susitikimo A. Gromyka man raportavo: „Pokalbis buvo malonus, bet D. Raskas kalbėjo: „Mūsų kariškiai pateikė duomenis, kad Kuboje jūs statote raketas. Supraskite, mes to negalime leisti. Gali susidaryti pavojinga situacija ir todėl mes norėtume, kad jūs išeitumėte iš Kubos“.
Tai buvo ne koks nors piktas perspėjimas, o lyg ir prašymas nesudaryti tokios aštrios situacijos. Po to buvo pietūs, per kuriuos buvo nemažai išgerta. Per pietus D. Raskas vis stengėsi sugrįžti prie Kubos temos. Jis kalbėjo, kad jie nesustos prieš nieką, kad jie neturi kitos išeities, ir prašė žiūrėti į tą situaciją taip, kad neleistų susidūrimo, kuris tikrai gali įvykti, jei pasirodys, kad Kuboje tikrai pastatytos raketos. Kalbėjosi abu taip, lyg kiekvienas gintų savo požiūrį ir ieškotų tam moralinių ir teisinių pasiteisinimų.
Mes ir juridinių, ir moralinių argumentų turėjome daugiau negu D. Raskas. Juk tuo laiku amerikiečių raketos su branduoliniais užtaisais jau seniai stovėjo Turkijoje, Italijoje. D. Raskas tai suprato, bet tiesiai apie tai nepasakė. Jis tik užsiminė: „Jūs jau pripratote gyventi mūsų raketų apsuptyje, o mes su tuo susiduriame pirmą kartą, todėl ir kilo toks šokas. Ir kol kas mes nežinome, kaip išspręsti tą problemą“. A. Gromyka, aišku, viską neigė. Tam jis ir diplomatas.
Apie tai A. Gromyka ir raportavo mums. Bet mes tęsėme raketų plukdymą ir jų statymą Kuboje. Tada amerikiečiai ėmė demonstruoti savo jėgą.
Kubos blokada
Spalio 20-osios vakarą prezidentas Dž. Kenedis, valstybės sekretorius D. Raskas, gynybos ministras Robertas Maknamara ir JAV pasiuntinys Jungtinių Tautų Organizacijoje Adlajus Stivensonas nusprendė pradėti Kubos blokadą.
Vis dėlto pagal tarptautinę teisę blokada jau yra karinis aktas. Tiek Jungtinės Valstijos, kurios laikė raketas Turkijoje, tiek Sovietų Sąjunga, kuri atvežė jų į Kubą, jokių susitarimų nepažeidė. Tad pradėjusi blokadą Amerika būtų pradėjusi karą. O kaip į tai sureaguos rusai? Kaip sureaguos pasaulio visuomenė? Taigi JAV nusprendė pasinaudoti Amerikos valstybių organizacija. Ši organizacija vienbalsiai palaikė Jungtines Valstijas. Akcija buvo pavadinta ne blokada, o karantinu, ir turėjo sutrukdyti tik įvežti į Kubą ginkluotę.
Spalio 22-ąją Dž. Kenedis per televiziją paskelbė amerikiečiams, kad Kuboje aptikta raketų bazių ir todėl pradedamas Kubos karantinas.
Tas karantinas buvo įvestas spalio 24 dieną, dešimtą valandą ryto. Tuo metu lėktuvas U-2 jau buvo nufotografavęs ir galutinai sumontuotas 4 raketų paleidimo aikšteles.
Jungtines Valstijas palaikė ir šalys sąjungininkės Europoje. N. Chruščiovas pareiškė, kad blokada esanti neteisėta ir kad laivai, plaukiantys su raudonąja sovietų vėliava, jos nepaisys. Jis gąsdino, kad jei amerikiečiai atakuosiantys sovietų laivus, tai gausiantys atsakomąjį smūgį.
Kubą apsupo 180 Jungtinių Valstijų jūrų pajėgų laivų. Jų kapitonai turėjo įsakymą į rusų laivus šauti tik gavę paties prezidento įsakymą. Tuo laiku prie Kubos artėjo apie 30 laivų su raudonąja vėliava. Juos lydėjo 4 povandeniniai laivai. Kai kuriuos laivus N. Chruščiovas sustabdė, tačiau 4 laivams su kovinėmis galvutėmis ir sparnuotosiomis raketomis, taip pat povandeniniams laivams buvo duota komanda plaukti numatytu kursu. Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto ginkluotosioms pajėgoms buvo duota komanda būti pasiruošusioms karui. JAV pajėgos pirmą ir vienintelį kartą irgi buvo net 2-uoju kovinės parengties lygiu (DEFCON-2).
Spalio 23-iosios vakarą Maskvos pasiuntinybėje Vašingtone apsilankė prezidento brolis Robertas Kenedis. Iš pokalbio su ambasadoriumi Anatolijumi Dobryninu R. Kenedis suprato, kad šis nežino apie ginkluotę Kuboje, bet sužinojo, kad laivų kapitonai turi instrukcijas nepaisyti karantino.
Iš N. Chruščiovo atsiminimų:
„Kulminacija pasiekė apogėjų, kai mūsų pasiuntinys Jungtinėse Valstijose A. Dobryninas pranešė, kad pas jį neoficialiai buvo atvykęs prezidento brolis teisingumo ministras Robertas Kenedis. Robertas atrodė labai pavargęs, akys paraudusios – matėsi, kad jis nemiegojęs visą naktį. R. Kenedis pranešė A. Dobryninui, kad jis jau šešios dienos nebuvo namuose, nematė nei savo vaikų, nei žmonos. Jis sakė, kad jie su prezidentu sėdi Baltuosiuose rūmuose ir svarsto, ką daryti su mūsų raketomis. Ir pridūrė: „Padėtis labai įtempta, didelis pavojus, kad prasidės karas. Prašau perduoti savo vyriausybei ir asmeniškai N. Chruščiovui, kad jie tai įvertintų. Prezidentas ruošia kreipimąsi slaptais kanalais ir prašo, kad N. Chruščiovas jį priimtų“.
Robertas Kenedis taip pat pareiškė, kad prezidentas pats nežino, kaip išeiti iš tos padėties, o kariškiai jį remia pradėti karinę akciją prieš Kubą. „Jūs turite įvertinti mūsų valstybės sistemą, – sakė Robertas. – Prezidentui sunku. Jeigu jis ir nenori karo, tai ir prieš jo valią jis gali būti pradėtas. Todėl prezidentas prašo: padėkite išspręsti šį uždavinį“.
Kitoje straipsnio dalyje – taikus Kubos krizės sprendimas
Vytautas ŽUTAUTAS
Taip pat skaitykite:
Prie branduolinio karo slenksčio (I)
