Tuo metu Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė pastebi, kad atmesdamas Vyriausybės pasiūlytą skiepijimo skatinimo priemonę šalies vadovas nepasiūlė jokios alternatyvos, todėl kai kitąkart jam kils abejonės, ar kas nors nesabotuoja skiepijimo Lietuvoje, jam teks pasižiūrėti į veidrodį.
Čaplinskas pritaria prezidentui
Vyriausybė buvo priėmusi teisės akto pakeitimą, kuriuo planavo nuo gruodžio pradžios įpareigoti nepasiskiepijusius ir nepersirgusius bei alergijos sudedamosioms vakcinos dalims neturinčius darbuotojus susimokėti už COVID-19 testus, kuriuos tam tikrų profesijų darbuotojai turi atlikti kas 7-10 dienų. Per metus tai būtų sutaupę 19 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų, manyta, kad tokia priemonė paskatintų darbuotojus skiepytis, juolab, kad vakcinų Lietuvoje nors vežimu vežk.
Tačiau prezidentas G. Nausėda mano kitaip. Visų pirma, jis pareiškė, kad testavimo mokesčio užkrovimas ant darbuotojų pečių sumažintų testavimosi prieinamumą ir sumažintų darbuotojų motyvaciją testuotis.
Su tuo sutinka ir virusologas, medicinos mokslų daktaras S. Čaplinskas. Pasak jo, yra dvi medicininės pandemijos valdymo priemonės – aktyvus testavimas ir skiepai. Tai reiškia, kad valstybė turi skatinti tiek skiepijimą, tiek testavimą.
„Jeigu mes netestuosim, jeigu žmonės nesitestuos, jeigu bus apsunkinta prieiga prie testavimo, tai viruso plitimas nueis į pogrindį. Mes nebežinosime, kur virusas plinta“, – sako profesorius.
Be to, pasak pašnekovo, jeigu valstybė įpareigoja tam tikrų profesijų nepasiskiepijusius ir nepersirgusius asmenis privalomai testuotis, ji turėtų suteikti ir įrankius – tai yra pati apmokėti.
„Sveikatos sistema veikia solidarumo principu. Mokesčius moka visi – vakcinuoti ir nevakcinuoti. O skirstyti žmones į „mes“ ir „juos“ negalima, tai kelias į aklavietę“, – teigė S. Čaplinskas.
Apie visuomenės skaldymą motyvuodamas savo veto užsimena ir prezidentas G. Nausėda, sakydamas, kad tai panašu į lengvą, bet nepagrįstą sprendimą, kuris skaldo žmones ir mažina pasitikėjimą valstybe. Jis siūlė kovoti su nesiskiepijimo priežastimis, didinti žmonių sąmoningumą.
S. Čaplinskas sako suprantantis, kad testavimo apmokestinimu bandyta paspausti darbuotojus skiepytis. Ir nors skiepai yra mokslininkų visuotinai pripažįstami kaip geriausia pandemijos valdymo priemonė, sumažinanti mirčių ir sunkių atvejų skaičius, tačiau, pasak pašnekovo, jau seniai aišku, kad draudimai, gėdinimai, kaltinimai, kvailinimai neveikia, o daliai žmonių netgi sukelia priešiškas reakcijas.
Valdžioje – kastuvėlių kova?
Politologė R. Urbonaitė laikosi priešingos nuomonės. Pasak jos, prezidentas pasakė, kad Vyriausybės siūlomos priemonės jam netinka ir kalba apie mistišką sąmoningumo didinimą, nors tai tapo „išplauta sąvoka“, kai niekas tiksliai nežino, ką ji reiškia.
„Prezidentas dabar galėtų ėsti į automobilį ir važinėti po kaimus, miestus bei skatinti žmones skiepytis. Bet mes puikiai žinome, kad to nebus. Kitaip sakant, prezidentas pasako „ne“, nieko pats nepasiūlo, tai mums žinutė tokia: mes, kurie pasiskiepijom, turim žiūrėti, kas bus toliau ir matyti to pasekmes, bet tuo pačiu mes apmokame visų neatsakingų žmonių neatsakingumą, finansuojam jų testavimą. Tai reiškia reveransą daliai visuomenės, kuri iki šiol nesugebėjo prisiimti atsakomybės už savo sveikatą ir už kitų sveikatą“, - sako pašnekovė.
Pasak R. Urbonaitės, tokie reveransai nesiskiepijantiems ilgainiui pradės kelti pyktį tai visuomenės daliai, kuri pasiskiepijo, nes už nesiskiepijusių testavimą moka visi.
Paklausta, kur turėtų žvelgti prezidentas, kai kitą kartą jam kils abejonių, ar kas nors nesabotuoja jo iškelto tikslo paskiepyti kuo didesnę populiacijos dalį, R. Urbonaitė buvo konkreti: „Į veidrodį“.
„Jeigu kalbame apie tą išplautą sąvoką „sąmoningumo didinimas“, kuris neaišku, kaip dabar gali atsirasti, jei iki šiol neatsirado, ir dešimčių žmonių mirtys kasdien jau nebėra argumentas, tai aš nežinau, kaip tą sąmoningumą pakelti. O prezidentas mums nieko nesiūlo“, – pastebi politologė.
Pasak R. Urbonaitės, baisiausia, kad laikas eina, žmonės miršta, o valdžios nesusitaria, kokios priemonės galėtų paskatinti gyventojų skiepijimą.
„Kokios dar priemonės yra likusios? Akivaizdu, kad šita priemonė, kaip ir tas 100 eurų, yra desperacinės priemonės. Ir man kyla klausimas, kodėl 100 eurų, kaip priemonė, prezidentui tiko, o šita netiko“, – klausia politologė.
Pasiteiravus, ar tai nerodo, kad sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui reiktų trauktis, nes valdžių tarpusavio konfliktas nebeleidžia efektyviai valdyti pandemijos, pašnekovė nebuvo tuo tikra, anot jos, tokiu atveju galėtume apkaltinti valdančiąją daugumą neatsakingumu.
R. Urbonaitė pažymi, kad valdantieji dar turi teorinę galimybę prezidento veto atmesti, bet tam reikia 71 balso „už“, o valdančioji dauguma yra trapi.
„Apskritai tarp Vyriausybės ir Prezidentūros santykių šita situacija niekaip nebepagerins, o, greičiausiai, dar ir pablogins. Man atrodo, kad startas buvo labai blogas. Prisiminkime tą klausimą dėl Europos Vadovų Tarybos. Tada Prezidentūra tai priėmė kaip atviro karo paskelbimą. Iš esmės buvo labai klaidinga tą klausimą iškelti tokiu metu ir tokia forma, nes Prezidentūra tai priėmė kaip karą. Ir tada įsivėlėme į žaidimus smėlio dėžėje, dabar visi rankose turi kastuvėlius – žaidžiame kastuvėlių karą. Tai va čia man atrodo padaryti strateginiai žingsniai. Tuo metu, kai reikėjo galvoti apie strateginę prezidento paramą, buvo nueita kitu keliu. O prezidentas grįžti kažkodėl nebegali, jis kastuvėlį laiko rankoj ir galvoja, kaip su juo stuktelti per kaktą“, – sako politologė.
Panašiai, pasak R. Urbonaitės, elgiasi ir konservatoriai, didžiausia valdančiosios koalicijos jėga. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis užsimojo kreiptis dėl prezidento į Valstybės saugumo departamentą – esą buvo atskleista paslaptis, kai viešai pareikšta, jog Raimondas Karoblis jau dabar galėtų būti svarstomas į Lietuvos atstovybės Europos Sąjungoje vadovus. Paprastai diplomatinių atstovų kandidatūros svarstomos tyliai tam atvejui, jeigu kiltų kokių trikdžių ir pasirinktas kandidatas nebūtų patvirtintas.
