Prezidento rinkimai vyksta jau senokai, tik politinėje scenoje kol kas dar nepasirodė nė vienas pilnakraujis veikėjas.
Žiūrovų būriuojasi vis daugiau, juos vis labiau neramina tuščia scena – ji bado akis ir primygtinai verčia galvoti apie niekuo nepridengtą valstybės gyvenimą. Kai kurie neišlaiko – žiniasklaidoje tai vienas, tai kitas politikos apžvalgininkas pratrūksta aiškinti, kokio mums reikėtų prezidento, kokias mūsų viltis jis turėtų pasaldinti, kodėl Daliai Grybauskaitei privalu tuojau pat įsižiebti scenoje, kad tos nykios tamsumos rūdys nebeėstų mūsų demokratinės sąmonės ir pilietiškumo.
Scena tuščia, tačiau užkulisiuose darbas verda – kartais sušmėžuoja vienas kitas šešėlis, kyšteli vienas kitas veidas ir greitakalbe išberia dar negalįs drįsti. Dar nedrįstama, nes nėra scenarijaus. Dar tik matuojamos povyzos, išraiškos, derinami balsai. Visi žino – scenarijus bus, nes jo neįmanoma išvengti, kadangi yra būrelis žmonių, kuriems „labai rūpi Lietuvos ateitis“. Buvo scenarijus prezidentui Valdui Adamkui, bus ir naujam prezidentui. Publikos reakcija tikrinama gandais – neva tas ar anas banko analitikas jau patvirtintas pagrindiniam vaidmeniui. Bankai – visos mūsų viltys?
Kad į tuščią sceną žiūrinti publika matytų demokratiškai vykdomus pasirengimus didžiam rinkimų veiksmui, ji papenima sociologinėmis apklausomis, rodančiomis, kokiam kandidatui palankesnė būtų didžiuma vadinamojo elektorato. Tiesa, nė vienas apklausose figūruojančių nėra niekaip įsipareigojęs išeiti į sceną ir publikos džiaugsmui atlikti savo vaidmenį. Imitacijų tikrovė. Toje tikrovėje neabejotinai lyderiauja eurokomisarė D. Grybauskaitė. Apklausos kviečia į Prezidentūrą sugrįžti Algirdą Brazauską – jis antras. Didėja ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko populiarumas – savo ryškiais darbais ir nuopelnais Lietuvai jis sugebėjo pavergti nemenkos publikos dalies širdis. Tačiau politinėn rinkimų scenon dar ne laikas.
Nors į užkulisius pažvelgti nėra jokių galimybių, negali abejoti, jog rinkimų scenarijų rašo patyrę šio žanro meistrai. Tad tuštumą scenoje reikia pripažinti esant sumanytą ir surežisuotą. Juk jei nesama tinkamo kandidato, o norima prastumti savą (šitai ir bus padaryta), tai rinkimai turi vykti vienu atsikvėpimu. Jei leisi kandidatams ilgai trainiotis scenoje, tai jie nejučia parodys, kiek kainavo ne tik jų įvaizdis, bet ir jie patys. „Smūginiuose“ rinkimuose publika nespės susigaudyti, kas su kuo ir už kiek, tad savas kandidatas ima ir netikėtai „prisikelia Prezidentūroje“.
Tad vienas galimo scenarijaus variantas įsivaizduotinas toks: kiek tik įmanoma rinkimų sceną laikyti tuščią, publiką linksminant ir rinkimų įtampą didinant neįtikėtinų personažų šmėstelėjimais, kalbomis bei diskusijomis apie galimus kandidatus ir ypač vis didėjančiu apklausų srautu. Apklausiama keli šimtai žmonių, o žiniasklaidos veidrodyje rezultatai pateikiami kaip visos visuomenės nuomonė. Beje, šiuo metu jau galima nebesivarginti ir apklausinėjant – ir apklausiant, ir įsivaizduojant „visuomenės“ nuomonė tokia pat „tikra“. Tada rinkimuose galima išmesti kelis personažus, iš kurių vienas neabejotinai laimės. Pavyzdžiui, A. Valinskas poroje su Kazimiera Prunskiene. Arba - su Gediminu. Kirkilu. Kas laimėtų. Visiškai aišku, kaip balsuotų patriotiškai ir pilietiškai (iš įsitikinimo atliekantis demokratinę pareigą) nusiteikęs sąmoningas individas bei asmenybė. Ar tik ne tokį variantą ir turėjo galvoje premjeras Andrius Kubilius, aiškindamas, esą G. Kirkilas būtų stiprus pretendentas? Jei taip, tai „Leo LT“ subūrė stiprių vienminčių būrelį.
Scenarijus keistųsi, jei į sceną susigalvotų žengti Algirdas Brazauskas. Jis neabejotinai nustelbtų ne tik „prisikėlusių“, bet ir socdemų personažus. Tik tereikia įsivaizduoti A. Valinsko ir A. Brazausko diskusiją tiesioginiame eteryje apie Lietuvos ekonomiką, politinės korupcinės sistemos raidą, santykius su užsienio šalimis, kad suvoktume – jokių diskusijų nebūtų. Nebaisūs šiuo metu A. Brazauskui būtų ir kompromatai – pats jų turi apie kiekvieną personažą sukaupęs, tad galima numanyti, jog nebūtų ir kompromatų karo. Su A. Brazausku reikėtų tartis ir susitarti, padedant tariamam jo konkurentui vaizduoti rinkimų kovą, net nebandant abejoti, kam turi atitekti Prezidentūra. Manantys, kad su A. Brazausku galėtų susiremti D. Grybauskaitė, nusivils – eurokomisarei kelias iš Briuselio į Prezidentūrą toks pavojingas, o čia ji tokia nereikalinga, kad jai, ko gero, lengviau kilti tarptautinės karjeros laiptais.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus prieš kurį laiką puse lūpų buvo užsiminęs apie savo įpėdinį – žmogų, vertą prezidento posto. Tačiau tos temos taip ir neišplėtojo. Gal buvo įspėtas nesikišti į demokratijos apeigas, o gal jam buvo užsiminta apie galimą Algirdo sugrįžimą. Vargu bau kokiame užsienio banke išaugintas įpėdinis galėtų prilygti kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės privatizavimo užgrūdintam Algirdui.
O ką apie prezidento rinkimus galvoja dešinieji – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai? Iš jų gretų taip ir neiškilo Prezidentūrą užimti pasirengęs politikas. Dešiniesiems tenka palaikyti kitus kandidatus. Kada bus subręsta savam? Rinkimų scenarijus neabejotinai galėtų sujaukti Vytautas Landsbergis. Ar atsirastų Lietuvoje žmonių, kurie praleistų rinkiminę V. Landsbergio ir A. Brazausko dvikovą LRT ekrane? Manau, tokių neatsirastų net gilioje emigracijoje. Nereikėtų net vaizduoti demokratijos. O ir vadinamasis elektoratas nuoširdžiai, o ne iš reikalo balsuotų „už“.
