Eini pro apšepusį rinkiminį stendą, kurio atskiruose kampučiuose liūdnai šypsosi Dalios Grybauskaitės bei Algirdo Butkevičiaus atvaizdai ir supranti: niekas nieko net nesistengia suagituoti.
Nesvarbu – ar teisūs tie, kas laiko reitingų lyderę Dalią Grybauskaitę tikru Lietuvos Deus ex machina – oligarchų, „valstybininkų“ ir kitų klanų baubu, ar tie, kas mano, jog ji tik eilinis ir gerai apgalvotas tų pačių oligarchų, „valstybininkų“ ar dar kieno nors projektas. Aš norėčiau tikėti, kad ji tikrai ateina susidoroti su minėtomis gaujomis ir neįsileisti naujų, bet dabar ne apie tai. Į šį ginčą rinkėjai net negali nei įsigilinti, nei jame dalyvauti. Viskas jau seniai nuspręsta. Reitingai sukalti dar prieš porą metų, kai nebuvo nei deklaruotas noras kur nors balotiruotis, nei paviešintos politinės pažiūros ar biografijos vingiai.
Mėginimai dabar ko nors nepatogaus paklausti yra šalininkų priimami, kaip marginalumo, prastų manierų, piktų kėslų ir beveik išdavystės simptomas – pasikėsinimas į kažką sakralaus, didingo ir žvilgančio. Jei pati kandidatė bent mėgina būti paprasta ir komunikabili, tai jos rinkimų komandos laikysena dvelkia kažkokiu netašytu susireikšminimu, noru primetinėti sąlygas ir besąlygiškų adoracijų reikalavimais.
Na ir tiek to. Apie kitus kandidatus ir štabus klausti ir domėtis norisi dar mažiau. Vienintelis Vilniaus televizijos bokšto įkeitėjas Algirdas Butkevičius, vaizduojantis naują darsyk mutavusios kompartijos veidą, išsiklijavo save po visą Lietuvą. Tik nelabai ką sudomino. Kiti išlaidauja ir kaunasi dar mažiau, jei neskaičiuosime iš mados jau išėjusios Kazimiros Prunskienės, kuri vienintelė dar mėgina paprovokuoti tą, kurią mums jau išrinko „Vilmorus“, nacionalinis transliuotojas ir bandos instinktas.
Nėra reikalo nei liaupsinti Europos komisarės, nei ant jos „varyti“. Ji eina į valdžią deklaruodama pakeisianti sistemą, prie kurios realybėje jau prisitaikė dar tuomet, kai iki paskutinės akimirkos „nežinojo“ ar balotiruosis.
Kiti kandidatais užsirašę jau prasidėjusios inauguracijos dalyviai, kaip minėta, neišlaidauja, nesivargina eikvoti energijos – kiekvienas jų sprendžia savitus uždavinius. Mobilizuoja rinkėjus Europos parlamento rinkimams, kaip ypač akivaizdu Voldemaro Tomaševskio atveju, arba siekia įsitvirtinti, kaip savarankiški politiniai lyderiai, kaip Valentinas Mazuronis.
Politinės reklamos šizoidiniai ribojimai pritaikyti dar parlamento rinkimuose ir dabar veikia puikiai. Čia jums ne kokia Amerika – nepamatysite būrių savanorių su plakatais, spalvingų agitacijų ir nesibaigiančių debatų žiniasklaidoje. Kam mums visa tai? Kam reklama, jei yra reklama, pavadinta informacija ir pakišta po pastarosios iškaba? Eikite, rinkėjai, skaityti programų. Politikai ir jų šalininkai atleidžiami nuo pareigos trumpai ir aiškiai įrodinėti savo tiesas, atleidžiami net nuo būtinybės ieškoti rėmėjų ir rinkti pinigus bei juos leisti.
Lietuvos demokratija kitokia nei bet kur Vakaruose. Gal kam nors ir vaidenasi, kad labiau dalykiška ir pasižyminti programas net neelektrifikuotose statybose studijuojančių rinkėjų gausa. Ji tiesiog labiau užguita ir formali, nepaliekanti net to pasirinkimo, kurį diktuoja įkyrus reklaminis spaudimas. Manau, sekantis logiškas žingsnis, siekiant apsaugoti lyderius nuo netikėtumų ir poreikio stengtis patikti žmonėms – registracijos mokestis norintiems balsuoti. Ir biudžetui nauda, ir „runkelių“ rinkimuose bus mažiau, ir kontroliuoti viską paprasčiau.
Dar pridėkite siūlymą sumažinti Seimo narių skaičių ir politika galutinai virs spektakliu, skirtu tik tiems, kas linkęs stipriai gilintis į politinius procesus bei yra pašvęstas į „vertus dėmesio“. Visiems kitiems lieka fanerinės lentos su pigiomis fotografijomis, ribotas formalaus pabambėjimo eteryje laikas ir VRK tinklalapis. O kam tos problemos? Valdoma demokratija veikia ir varžtus reikia tik priveržinėti. Kitaip dar ims kas ir išsišoks dėl pernelyg didelių laisvių pasireikšti ir parodyti ką nors daugiau. Skaitykite reitingus ir būkite drausmingi. Sėkmės.
