Europa sulaukė entuziazmo iš finansų rinkų. Panašu, kad spekuliacijos Graikijos pasitraukimo iš euro zonos tema kuriam laikui pasitraukė į šešėlį.
Investuotojai patikėjo Europos lyderių ryžtu imtis visų būtinų priemonių, kurių prireiks siekiant išsaugoti monetarinę sąjungą. Vis dėlto, kartu maža vilties, kad Europa pakiltų tarsi feniksas iš pelenų ir pasiektų ekonominio augimo tempą, kuriuo po krizės džiaugiasi besivystančios ekonomikos. Kur kas labiau tikėtinas japoniškas scenarijus, kurio metu regionas išgyvens stagnacijos dešimtmetį.
Spartesniam ūkio augimui, visų pirmą, trukdo griežtos taupymo priemonės. Tuo pat metu pasigirsta balsų, propaguojančių lėtesnę fiskalinę konsolidaciją. Prancūzija išsiderėjo daugiau laiko pasiekti nustatytą biudžeto deficito tikslą. Japonijoje buvo vykdoma panaši fiskalinio kranelio atsukimo ir užsukimo politika. Japonai greitai suvokė, kad fiskalinio stimulo priemonės tėra trumpalaikės, todėl vyriausybei nepavyko pakeisti gyventojų vartojimo įpročių.
Savo ruožtu Europos centrinis bankas (ECB) neketina aktyviais veiksmais skatinti ekonomikos augimo. ECB, kaip ir Japonijos centrinis bankas prieš porą dešimtmečių, savo mandatą vertina konservatyviai ir nerodo noro veltis į tarptautinius valiutų karus. Tuo tarpu Japonijos bankas, JAV federaliniai rezervai ir Anglijos bankas ryžtingai atlaisvina monetarinę politiką ir spaudžia eurą. Atsigavimo siekiančiai euro zonai šiuo metu mažiausiai reikia sustiprėjusios valiutos.
Europoje susiformavo visos prielaidos japoniškam prarasto dešimtmečio scenarijui: nusilpę bankai griauna euro zonos vyriausybių viešuosius finansus, savo ruožtu pastarieji lemia sulėtėjusį ekonomikos augimą ir didesnę grėsmę bankams. Konservatyvus fiskalinių ir monetarinių priemonių naudojimas neleidžia euro zonai pasprukti iš šio uždaro rato.
Vis dėlto, tarp Europos ir Japonijos egzistuoja vienas didžiulis skirtumas. Net ir pačiais sunkiausiais metais nedarbo lygis Japonijoje retai kada peržengdavo 4 proc. ribą. Tokią padėtį lėmė ankstyvas pensinis amžius, socialinės programos, dalijimasis darbo vietomis ir politikų spaudimas didžiųjų darbdavių atžvilgiu. Tuo tarpu euro zonoje nedarbas pasiekė 12 proc. ribą ir toliau auga. Ispanijoje ir Graikijoje nedarbas artėja prie 30 proc., o tarp jaunimo šis rodiklis jau siekia ir 60 proc. Šie skaičiai verčia galvoti apie socialinių neramumų riziką, kuri kur kas didesnė nei Japonijoje prieš du dešimtmečius.
Europos lyderiai privalo suvokti šias grėsme. Status quo politika veda populistų įsigalėjimo, ekonominio chaoso ir mažumų persekiojimo link. Politikams derėtų įsiklausyti į kritikų argumentus ir vykdyti dviguba ekonominę politiką, iš vienos pusės skatinančią ekonomikos augimą, iš kitos – verčiančią imtis struktūrinių reformų ir atsakingo viešųjų finansų valdymo.
Blogiausia Europos dar laukia ateityje. Blogai tai ar gerai – sunku vertinti, nes prasidėjus socialinei ir politinei sumaiščiai Europa nebeturės galimybių taikyti nuosaikių priemonių, kurios leistų užsnūsti dar vienam prarastajam dešimtmečiui.
Barry’is Eichengreenas
Nuo 1987 m. – Ekonomikos ir politikos mokslų profesorius, dėsto Kalifornijos Berklio universitete
1997–1998 m. dirbo vyresniuoju politikos patarėju Tarptautiniame valiutos fonde
Domėjimosi sritys: ekonomikos istorija, tarptautinė ekonomika
Paskutinė išleista knyga – „Perdėtos privilegijos: dolerio triumfas ir žlugimas“
