Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as atsidūrė garsiojo Buridano asilo vietoje: šis nudvėsė badu, stovėdamas tarp dviejų šieno kupetų, nes niekaip neapsisprendė, iš kurios geriau ėsti. Per NATO viršūnių susitikimą padarytas ryžtingas Prancūzijos vadovo pareiškimas dėl puolamųjų „Mistral“ klasės karo laivų pardavimo Rusijai iškart atsidūrė Vakarų spaudos dėmesio centre. Tačiau anaiptol ne dėl parodyto ryžtingumo. „Tipiškas Hollande’as“ – taip būtų galima apibendrinti apžvalgininkų komentarus.
Keblus palikimas
1,37 mlrd. eurų vertės sutartį, pagal kurią Prancūzija Rusijos užsakymu įsipareigojo pastatyti du „Mistral“ klasės laivus, ir dar du iš brėžinių leisti pastatyti Rusijos laivų statyklose, F.Hollande’as paveldėjo iš buvusio šalies prezidento Nicola Sarkozy. Jau seniai sklandė gandai, kad ši 2011 m. pasirašyta sutartis buvo savotiškas Kremliaus atsidėkojimas N.Sarkozy už draugišką Rusijai užsienio politiką bei tarpininkavimą Rusijos ir Gruzijos taikos derybose per 2008 m. karą. Galima manyti, kad asmeninis N.Sarkozy indėlis į tai, kad Vakarų šalys į Gruzijon įsiveržusią Rusijos kariuomenę tada pažiūrėjo pro pirštus, o NATO valstybių vadovų reakcija buvo pernelyg švelni, buvo išties nemažas.
Dviejų „Mistral“ klasės laivų užsakymas Prancūzijai ekonomiškai buvo labai svarbus, nes Sen Nazero laivų statyklos buvo atsidūrusios ties bankroto riba: trūko užsakymų, regione sparčiai augo nedarbas. Suprantama, stambų rusų užsakymą laivų statykloms išrūpinęs N.Sarkozy prieš 2012 m. Prancūzijos prezidento rinkimus neabejotinai gavo papildomą rinkėjų, ypač vietinių, palaikymą. Kovą dėl prezidento posto laimėjęs F.Hollande’as taip pat rėmė karinį Rusijos užsakymą, įvairiomis progomis pabrėždamas, kad „Mistral“ karo laivų pardavimas Rusijai nekelia grėsmės NATO saugumui, nes šie laivai esą bus pateikti be šiuolaikinių ginklų sistemų.
Putino kyšis?
Įdomu tai, kad pirma Rusijos žiniasklaidos reakcija, pasirodžius pranešimų apie „Mistral“ klasės laivų pirkimą iš Prancūzijos, buvo gana prieštaringa: Rusijos laivų statyklų atstovai stebėjosi, kam toks didelis užsakymas atiduodamas konkurentams iš užsienio, nors esą jį galėtų atlikti ir Rusijos statyklos. Prie sandorio kritikų prisijungė ir Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, pareiškęs, kad iš prancūzų perkami karo laivai negalės būti naudojami Rusijos klimato sąlygomis, o laivų varikliams esą reikia tokio tipo dyzelinių degalų, kokie Rusijoje negaminami. Taigi, kilus konfliktui su Vakarais, reikėtų tik nutraukti degalų tiekimą, ir „Mistral“ laivai būtų likę uostuose. Tačiau ilgainiui kritikų balsai nutilo: Kremlius pasirūpino, kad dalis pirmo „Mistral“ klasės laivo statybos darbų būtų atlikta Rusijos laivų statykloje, o dar du laivai, kuriuos ketinama įsigyti ateityje, būtų statomi Sankt Peterburge pagal prancūzų pateiktus brėžinius. Toks sandorio kritikų nutildymas ir galimų kompromisų paieška leidžia manyti, kad „Mistral“ laivų užsakymas Prancūzijai iš tikrųjų galėjo būti V.Putino politinis ir ekonominis „kyšis“ eksprezidentui F.Sarkozy.
Žingsnis pirmyn, žingsnis atgal
Į NATO valstybių vadovų susitikimą Niuporte (Didžioji Britanija) atvykusio prezidento F.Hollande’o pareiškimas, kad Paryžius nusprendė sustabdyti pirmo „Mistral“ klasės laivo „Vladivostok“ perdavimą Rusijai, iškart pateko į svarbiausių dienos naujienų skiltis. Tačiau vos po kelių valandų, pradėjus aiškėti visoms aplinkybėms, Prancūzijos vadovo ryžtas ėmė atrodyti kiek kitaip. F.Hollande’as paaiškino, kad kontraktas su Rusija nėra nei atšauktas, nei sustabdytas: esą dar nėra „susidariusios sąlygos“ pirmam karo laivui pristatyti. Pagal sutartį tai turėtų būti padaryta iki lapkričio 1 d.
Tokios sąlygos esą galėtų būti tinkamos tik tada, jei Ukrainoje būtų nutraukta ugnis, įsivyrautų tvirtos paliaubos ir tarp konfliktuojančių pusių būtų pasiektas politinis susitarimas. Prezidentas F.Hollande’as taip pat paaiškino, kad, nepavykus to padaryti, laivo pristatymą teks atidėti, tačiau sutarties vykdymas nebus sustabdytas. Ką galėtų reikšti tokie žodžiai, matyt, turėtų išsiaiškinti teisininkai, bet Vakarų spaudos apžvalgininkams jie sukėlė šypseną. Dienraštyje „Financial Times“ tokia Prancūzijos vadovo pozicija grindžiama bandymu išvengti sunkių finansinių sutarties nevykdymo pasekmių: Rusijai reikėtų ne tik grąžinti jau sumokėtą avansą, bet ir sumokėti šimtus milijonus eurų netesybų. Kai kuriais vertinimais, visa grąžintina suma būtų iki 2 mlrd. eurų.
„Tipiškas Hollande’as“
Tokia finansinė našta šiuo metu Prancūzijai būtų pernelyg didelė, mano JAV dienraštis „The Cristian Science Monitor“. Jame cituojama Prancūzijos tarptautinių santykių instituto ekspertė Vivien Pertusot, atkreipusi dėmesį, kad nė viena šalis gynybos srityje nebuvo sudariusi tokios stambios sutarties: „Tai buvo ne šiaip koks nereikšmingas susitarimas, o labai matomas, labai didelis sandoris“, – pabrėžė ji.
Pranešimas apie pirmo „Mistral“ laivo sulaikymą leido Prancūzijos vadovui išvengti kreivų žvilgsnių NATO vadovų susitikime Velse ir pažvelgti į akis Ukrainos prezidentui P.Porošenkai.
O Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“ pašiepiamai konstatavo, kad šioje situacijoje „pamatėme tipišką Hollande’ą“: jis puikiai įvaldęs meną pasilikti sau „atsarginius išėjimus“ sprendžiant sudėtingas problemas. „NATO susitikime reikėjo parodyti, kad mes esame pasiruošę nukirsti sau ranką, jei to reikalauja Europos interesai“, – dienraštis citavo anoniminį šalies vyriausybės atstovą. Tačiau, pasak „Hollande’o alchemijos aiškintoju“ pavadinto pašnekovo, tokia politinė žinia partneriams iš esmės nepaneigia nei pirmo „Mistral“ laivo pateikimo Maskvai, nei tolimesnio sutarties vykdymo.
Didėja spaudimas
Pirma Maskvos reakcija į „Hollande’o alchemiją“ buvo griežta: Kremlius pareiškė tikįs, kad „partneriai iš Prancūzijos“ laikysis sutarties reikalavimų ir pirmas laivas bus pristatytas laiku. Vėliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė šios šalies valdžios atstovų užuominų, jog atsisakymas parduoti „Mistral“ laivus gynybos požiūriu nebus jokia problema: esą jų ne taip jau ir reikia. O užvakar „mistralizacijos istorijoje“ nuskambėjo nauja gaida: Rusijos pramonės ir prekybos ministras Denisas Manturovas pareiškė, kad Rusija pati gali pasistatyti į „Mistral“ panašių karo laivų.
Tačiau politinis žaidimas dėl „Mistral“ laivų anaiptol nebaigtas: atrodo, kad stipriausios kortos vis dėlto yra V.Putino rankose. Pirma, su pasipriešinimu savo paties sprendimui susidūrė prezidentas F.Hollande’as: prieš kelias dienas San Nazere įvyko laivų statyklos STX darbininkų demonstracija su lozungu „Hollande’as nori nužudyti San Nazerą. Mes sakome NE!“. Antra, „atsarginį išėjimą“ iš susidariusios padėties gali būti pasilikęs ir pats V.Putinas: jis gali liepti kiek laiko Rytų Ukrainoje imituoti paliaubas ir derybas, kol taikos procesu „patikėjęs“ Paryžius spalį išsiųs į Rusiją pirmą „Mistralį“. Žinoma, su sąlyga, jei Maskvai iš tikrųjų to laivo labai reikia. O po to abi sandorio šalys galėtų grįžti prie ankstesnių planų: viena toliau draskytų Ukrainą, o kita reikštų susirūpinimą ir grasintų užblokuoti antrojo laivo „Sevastopol“ pardavimą, „jei padėtis nepagerės“. Jis turėtų būti pastatytas 2015-ųjų pabaigoje, todėl laiko naujam politiniam pokeriui būtų per akis.
Parengė Arvydas Praninskas
