tv3.lt siūlo susipažinti su dar 2000-ųjų sausio 11 d. opozicinės Rusijos partijos „Jabloko“ tinklalapyje publikuotu straipsniu:
Socialinės-ekonominės realybės pobūdis, kuris susidarė Rusijoje per pastaruosius 10 metų, nėra diskusijos objektas. Visi stebėtojai: nuo Anpilovo iki Čubaiso Rusijoje ir nuo Sorošo iki Summerso užsienyje apibūdina ją iš esmės panašiai terminais – draugų kapitalizmas, šeimos kapitalizmas, oligarchinis kapitalizmas, banditinis kapitalizmas. Vieno ar kito epiteto pasirinkimas tėra lingvistinio skonio klausimas. Esmės tai nekeičia. Sistemos esmę sudaro visiškas pinigų ir valdžios susiliejimas asmeniniame lygmenyje, kai žodis „korupcija“ tampa neadekvačiu apibūdinti vykstančius reiškinius. Klasikinė korupcija reikalauja dviejų sandorio dalyvių – verslininko ir valdininko, kuriam verslininkas duoda kyšius. Tačiau rusų oligarchams (potaninams, berezovskiams, abramovičiams) nereikėjo gaišti laiko ir pinigų valdininkams. Jie arba patys tapo aukščiausiais valdžios veikėjais, arba šešėlinėmis figūromis prezidento aplinkoje, vykdantys administracines valdžios funkcijas, apie ką atvirai ir garsiai miestui ir visam pasauliui apskelbė žymiajame B. Berezovskio 1996-ųjų interviu „Financial Times“. Tokiu būdu begėdiška valdžios ir pinigų sueitis pasiekė savo logišką baigtį.
Sistema, galutinai susiformavusi po 1996-ųjų prezidento rinkimų, pasirodė netgi kai kuriems jos pačios kūrėjams stebėtinai patvari visiems bandymams deprivatizuoti valstybę. Vienas iš jos kūrėjų buvo Anatolijus Čiubaisas. Po savo atsistatydinimo iš vyriausybės jis pasakojo: „1996 metais aš turėjau pasirinkimą tarp komunistų ir banditinio kapitalizmo atėjimo į valdžią. Aš pasirinkau banditinį kapitalizmą“.
A. Čiubaisas, kaip ir daugelis kitų reformatorių, manė, kad nesvarbu, kaip paskirstysi nuosavybę, svarbu sukurti savininką, kuris prisivogęs pradės efektyviai vystyti gamybą. Nepradės. Rusijoje įvykdyta ne tiek turto privatizacija, kiek finansinių srautų kontrolės privatizacija; o visų pirma, biudžeto pinigų srautai.
Reformatoriai sukūrė reformų Frankenšteiną, kuris, pajutęs pasakiško praturtėjimo skonį, jau, kaip narkomanas, niekada nenulips nuo biudžetinių lėšų adatos.
Asmeniškai paskyręs turtinguosius, A. Čiubaisas naiviai manė, kad atėjus tam tikram momentui jis sugebės įvesti naują sąžiningų ir skaidrių žaidimo taisyklių sistemą. Oligarchų kerštas buvo žaibiškas ir negailestingas. Visos jiems priklausiusios masinio informavimo priemonės užgriuvo A. Čiubaisą norint jį sunaikinti moraliai. Apgailestaujant dėl paties A. Čiubaiso, jiems be didelių pastangų pavyko paviešinti eilę jo biografijos epizodų, darančių jį pažeidžiamu bent jau dėl „interesų konflikto“.
Taip pat ryžtingai buvo persekiojami ir vėlesnių vyriausybių (S. Kirijenkos ir J. Primakovo) bandymai apriboti oligarchų vaidmenį, atitraukti juos nuo biudžeto lovio ir nuo valstybės valdymo sprendimų priėmimo. Galėjo keistis didžiųjų oligarchų, artimų sostui, veikėjai: vieni neteko įtakos (Smolenskis ir Potaninas), iškilo kiti (Abramovičius ir Aksenenka). Tačiau sistemos esmė likdavo nepakitusi. Vieninteliu jos rūpesčiu likdavo ne įsivaizduojama kompiuterinė, o reali politinė problema – būtinybė praeiti demokratinį visuotinių prezidento rinkimų formalumą.
Patikimai privatizuotas B. Jelcinas negalėjo balotiruotis trečią sykį dėl konstitucinių ir fiziologinių aplinkybių. Maža to, nebeveiksni pasirodė ir 1996 metais naudota rinkiminė kampanija – gąsdinimas komunizmo grėsme. Kiek galima Stalino konclageriais pridenginėti savo pačių vagystes. Buvo būtina gaivi idėja. Intelektualiniai patarnautojai ją surado.
Plačiai visuomenėje paplitęs nevilties, susierzinimo nuo nesėkmių, pažeminimo, tiek dėl savo asmeninės padėties, tiek ir dėl akivaizdaus Rusijos nuopolio, veikė, rodosi, prieš valdžios partiją. Režimo technologų atradimo esmę sudaro tai, kad visą šią frustracinę energetiką žmonėms perteikti pergalinga sau kryptimi. Buvo nurodytas priešas ir buvo pasiūlytas paprastas būdas Rusijos Atgimimui. Buvo nuvogta ir „privatizuota“ patriotizmo idėja.
Net patys aršiausi kruvino karo Čečėnijoje šalininkai pripažįsta, kad tai karas už Kremlių, o ne už Kaukazą, kad visų pirma jis sprendžia Jelcino klano paskirto valdžios perėmėjo problemą.
Kur būtų buvęs kandidatas į prezidentus V. Putinas su jo reitingu, jeigu ne karas Čečėnijoje? Ir iš kur atsirastų masinis karo palaikymas, o su juo ir pagrindinio „dusintojo tualetuose“, jeigu ne mįslingi sprogimai, nutikę Maskvoje kaip tik tuo momentu, kai valdžiai reikėjo iššaukti antičečėnišką isteriją?
Karas – tai pagrindinis Putino rinkimų kampanijos instrumentas, o šiam instrumentui buvo skirta viskas, įskaitant ir B. Jelcino atsistatydinimą. Karo palaikymas visuomenėje tirpsta akyse tiek, kad nubraukia oficialiai paskelbtus kovos su terorizmu ir visų Rusijos piliečių ginties tikslus.
Tai, matyt, jaučia ir l.e.p. prezidentas, kuris manė, kad būtina pranašiškai perspėti mus apie galimus naujus teroro išpuolius miestuose. Įspūdingos jo pusmetį trukusios titaniškos kovos su terorizmu, jau nusinešusios tūkstančius rusų karių ir taikių gyventojų gyvybių.
Jeigu už virvučių tampantys lėlininkai, siekdami palengvinti Putino paskyrimą, žengė tokį beviltišką žingsnį, kaip išankstinis Jelcino pasitraukimas iš valdžios, jie turėjo būti absoliučiai tikri jo būsimu lojalumu. Tokį užtikrintumą gali garantuoti tik puikios pretendento biografijos ir jo karjeros aplinkybių žinios.
Naivu tikėtis iš Putino bandymų demontuoti banditinę kapitalizmo sistemą, pagrįstą visišku valdžios ir nuosavybės susiliejimu, kai pagrindiniai šios sistemos veikėjai yra pagrindiniai Putino projekto šešėliniai žaidėjai.
Ekonominės Putino pažiūros yra labai miglotos, tačiau jis be perstojo ir su dideliu emociniu užtaisu kalba apie būtinybę stiprinti valstybės vaidmenį. Kaip žmogus, visą gyvenimą dirbęs policijos struktūrose, jis, matyt, nuoširdžiai tiki tuo, kaip visų ekonominių problemų sprendimo panacėja. Tai yra neteisinga iš pat pagrindų. O tomis sąlygomis, kai valstybė yra privatizuota valdžiažmogių, tokios krypties valstybės stiprinimas yra išvis katastrofa. Tačiau užteks apie Putiną. Galų gale, tai yra gana atsitiktinė figūra. Nebūtų Putino, atsirastų Pupkinas. Svarbus putinizmas, t. y. tai yra tas reikmenų rinkinys, kuris naudoja valdžią savo pačių reprodukcijai.
Putinizmas – tai aukščiausia ir baigtinė banditinio kapitalizmo Rusijoje stadija. Tai stadija, kurioje, kaip teigė vienas pusiau užmirštas klasikas, buržuazija išmeta už borto demokratinių laisvių ir žmogaus teisių vėliavą.
Putinizmas – tai karas, tai tautos „konsolidavimas“ kokios nors etninės grupės neapykantos pagrindu, tai – žodžio laisvės puolimas ir informacinis zombinimas, tai izoliacija nuo išorinio pasaulio ir tolimesnė ekonominė degradacija.
Putinizmas – tai (pasinaudojus mylima pono l.e.p. prezidento leksika) kontrolinis šūvis Rusijai į galvą.
Štai tokį palikimą mums paliko Borisas Nikolajevičius Gindenburgas.
