Nors prezidentas Valdas Adamkus ir sakė, kad partijoms programos nelabai reikalingos, jas vis dėlto skaitau. Lyg netyčia pastebėjau vieną įdomią smulkmeną. Dar visai neseniai eteryje plačiai skambėjusi, politikų priešpriešas ir valstybės vadovų irzlius atsikalbinėjimus kėlusi Valstybės saugumo departamento (VSD) tema – beveik paskendo.
Daugumoje tekstų galite neieškoti atsakymų į tai – ką daryti su sukaupta VSD veiklos tyrimo medžiaga, Seimo taip ir neišsireikalautomis, korupciją galimai atskleidžiančiomis pažymomis. Receptų – kaip padaryti, kad VSD dirbtų valstybei, o ne jos „valstybininkams“ ir juos samdantiems oligarchams, – taip pat.
Galima suprasti, kodėl specialiųjų tarnybų parlamentinės kontrolės stiprinimas neatsispindi Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) programoje. Ne tik premjero Gedimino Kirkilo laikysena skandalo metu ir strateginis jo patarėjas Albinas Januška yra priežastys, skatinančios nieko nedaryti, kad šioje srityje atsirastų kažkas panašaus į tvarką. Kam reikia normaliai dirbančio, o ne buvusius disidentus sekančio, dujotekanas aptarnaujančio VSD? Dar imtų kliudyti valstybės sukurto turto pumpavimui į privačias kišenes kokiuose nors energetinių „liūtų“ projektuose...
Galima savaip suprasti G. Kirkilo partnerius koalicijoje – Kazimierai Prunskienei visokios liustracijos (gal net ir kabinetinės) niekada nebuvo maloni tema. Artūrą Zuoką saliamoniškai samprotauti apie „nesikišimą į svetimas peštynes“ galbūt verčia noras bent laikinai neišsišokti prieš „valstybininkų“ sistemą. Juk pakanka ir vieno, tegul ir gana juokingo, teistumo. Jo partija dar anuomet rėmė Arvydą Pocių ir tai, ką jo persona įkūnijo, beveik iki paskutinio atodūsio... Apie tai pakalbintas liberalcentristų lyderis ar jo sekėjai ir dabar teišlemena, kad „yra ir daugiau grupuočių“ – ne viena tik „valstybininkų“, o jie esą žiūrį plačiau. Sėkmės. Linkiu žvelgiant į horizontą neužlipti ant po kojomis gulinčio seno grėblio – tyčia ar netyčia pritilusi „abonentinė“ tema niekur nedingo. Ją, kaip ir bet kurią kitą, „vienos iš daugelio grupuočių“ vaikinai tebelaiko užantyje.
Tvarka ir teisingumas (TT) – visada ekstremalią drąsą ir opoziciją sistemai deklaruojanti partija – išspaudė iš savęs dvi pastraipas, kurias galima abstrakčiai susieti su šia tema: „Lietuvos specialiosios tarnybos užkirstų kelią bet kokiems bandymams plėtoti Lietuvos ir užsienio organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklą šalyje, terorizmo ir kitoms kriminalinėms apraiškoms; Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Valstybės saugumo departamentas reguliariai atsiskaitytų Seimui ir visuomenei apie kovos su korupcija padėtį, kad tokios ataskaitos būtų reguliariai, ne rečiau kaip kartą per ketvirtį, svarstomos Seime“, – rašo tvarkdariai ir pereina prie kitų klausimų. Labai „išsamu ir įtikinama“. Rašant programines nuostatas tokiu stiliumi, jos galėtų tilpti į vieną sakinį visoms sritims: „viskas turi būti daroma teisingai ir gerai“.
Darbo partija į šį reikalą nesikiša dėl tos pačios priežasties kaip ir Artūras Zuokas. Tą paaiškina Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto tyrimo medžiaga. Prieš jos lyderį – Viktorą Uspaskichą – medžiagą porą metų kaupę pareigūnai „valstybininkų“ leidimą, o gal komandą ją realizuoti gavo skubiai ir netikėtai. Neapsiėjus be Viktoro paramos „Leo LT“ gimdyme, teisinis persekiojimas vėl virto nesibaigiančia, jau beveik akivaizdžiai niekuo rimtu nesibaigsiančia, istorija. Reikalinga ji dabar, rodos (kaip ir „abonentinė“), tik tam, kad ribotų DP apetitus bei būtų parengti tramdomieji marškiniai. Tad ir ši partija klausimą labai pragmatiškai apeina ir, tikėtina, prie jo nė nemano kada nors grįžti.
Konservatoriai bene vieninteliai, kurie tam skyrė visą programos skirsnį, tačiau jų deklaravimas, jog partija turi sukūrusi kažkokius pagrindinius reformos principus, yra veikiau siekio, o ne realybės, išraiška.
„Valstybės saugumo departamento parlamentinis tyrimas atskleidė didžiules sistemines su šia itin svarbia specialiąja tarnyba ir todėl su nacionaliniu saugumu apskritai susijusias problemas. Esame įsitikinę, kad VSD reikalingos esminės reformos. Esame parengę esminius tokios reformos principus. Valstybės saugumo departamento išlaisvinimas nuo nekonstitucinių įtakų, jo kontrolės mechanizmų sukūrimas, skaidraus aiškiai formuluojamų užduočių nustatymo mechanizmo sukūrimas yra pagrindiniai reformos uždaviniai“, – labai teisingai rašoma analizuojant padėtį. Toliau pažymima, kad Vyriausybė turi būti atsakinga už VSD veiklą kartu su prezidentu, o „žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų parlamentinė kontrolė Lietuvoje bus įgyvendinama pasinaudojant efektyviausia NATO valstybių patirtimi“. Apie konkretų įsivaizduojamą modelį – nieko aiškesnio. Tiesa, yra pasakyta, kad partija siektų VSD problemų tyrimo išvadų įgyvendinimo, taip pat ir VSD parengtų pažymų apie galimus valstybės tarnautojų ir pareigūnų korupcinius ryšius su Rusijos dujų tarpininkais pateikimo Seimui bei visuomenei. Ką gi – ačiū ir už tai.
Pilietinės demokratijos partija (PDP), kurios lyderis Algimantas Matulevičius buvo centrine viso parlamentinio tyrimo persona, susilaukė net asmeninio spaudimo ir grasinimų, nieko konkretaus šioje srityje irgi neišmąstė. Tiesa, „valstybininkų“ klano išvaikymas yra deklaruotas kaip pagrindinis PDP tikslas (kas atrodo gana nuoširdu), o konkrečius modelius ir būdus rinkėjui turbūt siūloma nujausti ir tikėti „tikrai būsiant“. Tai turėtų išplaukti iš deklaracijos: „Pakvietę į talką aktyvią visuomenės dalį, sąžiningą žiniasklaidą ir ištikimus Lietuvos valstybei politikus bei pareigūnus, grąžinsime LR Prezidentui, LR Seimui bei Vyriausybei Konstitucines galias bei institucinį orumą”. Beje, partijos sąraše yra vienas iš skandalo metu iš VSD išėsdintų pareigūnų, kurį vėliau kvietė, bet pusiaukelėje išspyrė su Povilu Malakausku pasitarę konservatoriai – Kęstutis Braziulis.
Kitas buvęs saugumietis, taip pat netekęs tarnybos skandalo metu, Imantas Melianas į Seimą mėgina patekti Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) sąraše, tačiau jokių siūlymų ir net vertinimų šios organizacijos rinkiminė programa čia irgi nepateikia. Kaip ir PDP atveju, siūlymai „numanytini“. Programoje kalbama apie oligarchijos grėsmę ir valstybės užvaldymą „per įtakas atskiruose ekonomikos segmentuose, taip pat perimant viešojo sektoriaus funkcijas, socialinėse ir informacijos pateikimo sferose (žiniasklaida, studijos, kiti informacijos šaltiniai)“. Tik štai siūlymas su tuo kovoti yra gana abejotinas. Partija skelbia sukursianti analitinį centrą, suteikiant įgaliojimus naudotis duomenų saugyklų duomenimis, kurio tikslas – stebėti ir neigiamus ekonominius, ir paslėptus visuomeninius procesus, remiantis pirminiais šaltiniais, taip pat ekonominiais ir socialiniais raidos rodikliais. Neaišku, kokį statusą turėtų ši institucija ir kokia būtų jos vieta dabartinėje sistemoje. Kur kas aiškesnė LSDS pozicija dėl liustracijos – žadama teikti naują ir griežtą įstatymą.
Štai ir viskas, ką pavyko aptikti programose. Ką darysi – pažadėti pakelti pensijas ir algas bei aplenkti šiuo rodikliu kitus – visiems visada paprasčiau. Tik štai neišsprendus valstybės valdymo klausimų, žadamų litų vis tiek neužteks. Juk reikia dar išlaikyti „Leo LT“ ir ne tik. Jei tokios institucijos kaip VSD alkanų monopolijų apetitus tik skatins, tai jau dabar galima konstatuoti, kad rinkėjams programose žadamos netgi juokingai mažos sumos.
