Nuo pat Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) įkūrimo komunistinė nomenklatūra ir jai atstovaujančios politinės partijos šiomis pajėgomis nepasitikėjo dėl savanorių patriotinių nuostatų. Tuoj po 1992 m. Seimo rinkimų ir 1993 m. Prezidento rinkimų, kai visa valstybės valdžia atiteko LDDP, prasidėjo atvira savanorių diskriminacija. Buvo mažinamas KASP finansavimas ir ginkluotė, naikinamos transporto ir kitos socialinės lengvatos. Stichiška savanorių reakcija į tokią diskriminaciją buvo jų akcija Pakaunės miškuose, dėl kurios nepagrįstai ir neteisingai kaltinami V.Landsbergis ir visa Tėvynės sąjunga.
Nuo 1992 m. komunistinės nomenklatūros sukurtos politinės partijos valdė ir valdo Lietuvą iki šiolei, išskyrus trumpą 1996 – 2000 m. laikotarpį. Jos visą tą laiką nuosekliai ir metodiškai silpnino ir mažino savanorių pajėgas. Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą atsirado pretekstas visai sunaikinti KASP. Esą Lietuvai savos kariuomenės lyg ir nereikia. Nuo užpuolimų ją gins NATO ir ES karinės pajėgos, į kurias integruoti Lietuvos daliniai. Jiems reikalingi tik profesionalūs kariai. Dėl to esą nereikalinga šauktinių kariuomenė. Be socialdemokratų prieš šauktinių kariuomenę ypač aktyviai veikė ir veikia visos liberalų partijos atmainos.
Nebus šauktinių kariuomenės, nebus ir taip nekenčiamų savanorių pajėgų, nebus ir kariuomenės rezervo. Nebus iš ko jo sudaryti. Tuo pačiu nebebus ir teritorinės gynybos, kuri jau dabar praktiškai yra sunaikinta. Vienu šūviu – trys kiškiai. Arba – vienu mostu sunaikinami trys komunistinei nomenklatūrai nepatikimi ir GRU tikslams Lietuvoje labai kliudantys krašto apsaugos dariniai. Atveriamas kelias galimiems vidaus “smūtams”, autonomininkų riaušėms Baltarusijos ir Karaliaučiaus krašto pasienio teritorijose. Samdoma kariuomenė su jais į mūšį nestos, NATO ir ES pajėgos į “vidaus” neramumus nesikiš. Nuo trečiųjų šalių infiltratų “taikdariškos pagalbos” nebus kam apsaugoti.
Žinoma, gal to ir nebus, tačiau palankios sąlygos tokiai įvykių eigai kuriamos pačios krašto apsaugos sistemos vadovų rankomis. Juk Lietuva yra pafrontės valstybė. Jai reikalinga dviguba ar net triguba saugumo sistema. Naivuoliai (ar piktavaliai?) įtikinėja, kad mums niekas negresia ir nereikia eikvoti pinigų “dvigubai” - ir NATO, ir teritorinei gynybai. Juokais galima pridurti, kad Lietuvai saugumą užtikrinti už dyką siūlosi Rusija...
Tačiau paklauskime savęs, kodėl kai kurios Europos šalys, neturinčios nestabilių, nedemokratiškų ir agresyvių kaimynų, vis dėl to turi visuotinį piliečių karinį apmokymą, šauktinių kariuomenę, nacionalinę gvardiją? Ryškiausi pavyzdžiai galėtų būti Šveicarija, Danija, Norvegija, kitos Skandinavijos šalys. Atsakymas būtų vienas – jos nenori rizikuoti savo saugumu. Jos turi istorinę atmintį. Jos žino, kad pasirengimas karui stabdo karo realumą. Dar senovės romėnai sakydavo: “Civis pacem – para belum”(nori taikos – ruoškis karui).
Vokietija, Lenkija ir daug kitų Europos šalių turi šauktinių kariuomenę, o Lietuvai jos nė nereikia! Kodėl? Ar Lietuva yra saugesnėje geopolitinėje padėtyje nei minėtos šalys? Atvirkščiai, Lietuva yra vienintelė iš NATO Europos valstybių, kurią iš dviejų pusių supa nedemokratiškas ir nenuspėjamas kaimynas.
Jau septynis metus iš eilės krašto apsaugos sistemai vadovaujantys socialdemokratų ministrai, visą laiką nuosekliai mažinę šauktinių kariuomenę, savanorių pajėgas ir teritorinę gynybą, dabar pereina į lemiamą ataką prieš Lietuvos saugumą – į visišką šių darinių sunaikinimą. Pradedama diskusija, kaip Lietuvos kariuomenę paversti profesionalia. Įvyko pirmieji svarstymai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvažiuojamame posėdyje Krašto apsaugos ministerijoje (KAM). Išklausytos nuomonės, tačiau konkretūs sprendimai dar nepriimti. Ginčai, svarstymai, pasikeitimai nuomonėmis yra demokratinės visuomenės kasdienybė. Bet dėl to neturi nukentėti valstybės saugumas.
Paskubėta surengti ir gyventojų apklausą. RAIT jau nustatė, kad 68,4 proc. apklaustųjų remia profesionalios kariuomenės modelį. Labiausiai jį remia potencialūs šauktiniai – vyresnio mokyklinio ir studentiško amžiaus jaunuoliai. Tikriausiai tai yra prasto patriotinio ir pilietinio ugdymo rezultatas. Gal pirmiausia reikėjo sužinoti nuomonę tų žmonių, kurie savo krūtinėmis gynė laisvę ir nepriklausomybę?
Socialdemokratų vadovaujama KAM jau pasiekė, kad 2006 m. iš bendro ribinio karių skaičiaus -18.250, privalomosios tarnybos karių liko tik 3.210. Kitais metais jų skaičius bus sumažintas dar per pus – iki simbolinio 1600. Ir vis aimanuojama, kad krašto apsaugai trūksta pinigų. Tuo tarpu vieno šauktinio išlaikymas per metus valstybei kainuoja 11 tūkst. litų, o profesionalios tarnybos – 35 tūkst. litų. T.y., 3,5 karto daugiau. Be profesionalių karių neapsieisime. Jie visada ir visur buvo ir bus reikalingi ne tik kaip kariai, bet ir kaip jaunų karių mokytojai, NATO ir Jungtinių Tautų Organizacijos tarptautinių misijų dalyviai. Tačiau svarbu išlaikyti tinkamą proporciją tarp profesionalų ir šauktinių.
Atrodo, kad diskusijos įkarštyje buvo pamirštas LR Konstitucijos 139 straipsnis, kurio nuostata teigia: “Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą”. Ar galvojama šią nuostatą kaip nors apeiti, ar keisti Konstituciją? Iki šiol Seime pakeisti Konstituciją nė karto nepavyko, nors mėginimų buvo daug.
Gal dėl to KAM siūlo, kad atlikti pradinę karinę prievolę būtų šaukiami tik savanoriai, to pageidaujantys jaunuoliai. Kad privalomoji karo tarnyba taikos metu būtų įteisinta, kaip būtina sąlyga norint tapti aktyviojo rezervo kariu, arba kitu jėgos struktūrų pareigūnu, pvz., pasienio apsaugos. Žinoma, tokią sąlygą galima būtų taikyti ir visiems norintiems dirbti valstybės tarnyboje. Bet ar tai išspręstų nacionalinio saugumo užtikrintumo klausimą iš esmės? Turbūt ne.
Šauktinių kariuomenės atsisakymas turės ir daugiau pasekmių. Šalys, kurios anksčiau perėjo prie profesionalios kariuomenės modelio dabar jaučia tokios kariuomenės senėjimo problemas. Trūksta karinei tarnybai paruošto jaunimo ir motyvacijos. Turėdami profesionalią kariuomenę ir mes neteksime dalies jaunimo patriotinio ir pilietinio ugdymo galimybių. O tai nacionalinio saugumo aspektu be abejonės yra svarbu. Taip pat prarasime gyvą ryšį tarp kariuomenės ir visuomenės.
Kas galėtų pakeisti šauktinių ir savanorių pajėgų kai kurias funkcijas? Likusi vienintele Šaulių sąjunga vargu ar pajėgs. Tuo atveju ją reikėtų labai sustiprinti, bent iki buvusio tarpukario Lietuvos lygio. Gal reikėtų vėl įvesti karinį mokymą mokyklose, kad visi jaunuoliai išmoktų elgesio su ginklais? Gal tiesiog sutrumpinti karinės prievolės laiką iki 6 ar 3 mėnesių, įvedant dažnesnius pakartotinius mokymus?
Reikia visiškai pritarti Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos, dabar švenčiančios savo įkūrimo 80-metį, VIII suvažiavimo rezoliucijoje išdėstytiems teiginiams ir mintims dėl padėties krašto apsaugos sistemoje ir neleisti silpninti nacionalinio saugumo pamatų.
Povilas Jakučionis yra Seimo narys, Tėvynės sąjungos frakcijos narys
