Klaipėdoje garsiai pradėta kalbėti apie tai, ką būtų galima daryti, jog kuo daugiau žmonių galėtų išvysti Baltijos jūros dugne esančius objektus.
Teigiama, kad po vandeniu skirtingą laiką išbuvęs paveldas galėtų būti turizmo industrijos dalis, kuria pas mus visiškai nesinaudojama.
„Nors įvairios tarptautinės organizacijos, tarp jų ir UNESCO, siekia, kad povandeninis turtas būtų kuo labiau matomas, atrodo, jog jis nuo visuomenės saugomas“, – sakė antradienį uostamiesčio savivaldybės Jūrinės kultūros koordinacinėje taryboje idėją pristatęs Vladas Žulkus.
Anot jo, Lietuvos teritoriniuose vandenyse yra daugybė įvairiausių objektų: pradedant 10 tūkst. metų amžiaus povandeniniu mišku ties Juodkrante, užlietomis bažnyčios bei gyvenvietės liekanomis prie Šventosios, baigiant dešimtimis įvairaus laikotarpio laivų.
„Nemažai šių objektų yra priekrantėje ir tokiame gylyje, į kurį gali panerti mažiausią kvalifikaciją turintis naras. Yra ir tokių, kurie matomi pro šalį plaukiant laivu, 2–3 metrų gylyje, tačiau sąlygos turi būti itin palankios. Dalis laivų liekanų yra išmestos ant kranto ir užpustytos smėliu“, – V. Žulkų cituoja dienraštis „Vakarų ekspresas“.
Pasak jo, šiuo metu povandenines ekskursijas organizuoja gal pora nardymo klubų, nors Lietuvoje priskaičiuojama apie 50 tūkst. licencijuotų narų.
Kad povandeninis paveldas būtų labiau matomas, siūloma priekrantėje, nedideliame gylyje, esančius laivus nuvilkti toliau, greta kitų laivų liekanų – esą tai būtų ne tik patrauklu turistams, bet ir saugiau nuskendusiems laivams.
Idealiausias variantas – liekanų ištraukimas ir konservavimas, tačiau visa tai galėtų kainuoti dešimtis milijonų litų, tad idėjos autoriai tokių minčių bent artimiausiais metais atsisako.
Siūlyta ir realesnių minčių – į krantą išmestus ir smėliu užpustytus laivų korpusų likučius pripažinti kultūros paveldu ir rūpestį juo primesti savivaldybei, o uostui pavesti rūpintis vertybėmis, esančiomis jo teritorijoje.
