Šią dieną šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius (neretai visus, kuriuos vištos per tą savaitę sudėjo), tačiau kiaušinius daužydavo per Atvelykį tik vaikai.
Pagal krikščionybę, Atvelykis dar vadinamas Tomo sekmadieniu. Apaštalas Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo, todėl Velykos jam buvo tarsi atnaujintos.
Tomas sunkiau nei kiti apaštalai patikėjo Kristaus prisikėlimu. Jonas patikėjo vien pamatęs numestas drobules, o Tomas įtikėjo tik įkišęs pirštą į Jėzaus žaizdų vietą. Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie negalėjo švęsti Velykų.
Metas lankyti gimines
Ką šią dieną veikdavo senoliai, kodėl didelis dėmesys skiriamas vaikams bei kaip paminėti Atvelykį, anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka.
Retas jau laikosi tradicijos, prabėgus savaitei po Velykų, švęsti Atvelykį, tačiau verta prisiminti šią gražią pavasario šventę. Ji mažai kuo skiriasi nuo Velykų ir turi kone identiškas tradicijas.
„Žmonės ir vėl margučius margina, vėl pasigamina skanesnius valgius ir važiuoja aplankyti savo giminių“, – sakė etnologas.
Kaip pastebi profesorius, margučiai marginami tais pačiais raštais, tačiau čia didelis vaidmuo skiriamas vaikams – jie kartu įsijungia į procesą, o išaušus Atvelykiui prisigalvoja daugybę žaidimų su margučiais:
„Margučių marginimas tikrai daug įgūdžių reikalauja, vaikai kuo mažesni, anksčiau pradėtų juos marginti, tuo tobuliau išmoktų.“
Atvelykis yra giminių lankymo ir susitikimų diena – tai tarsi padėkos ženklas tiems, kas mus aplankė per Velykas.
„Tai būdavo giminystės ryšių stiprinimui skirta diena. Jeigu kas pasveikino per Velykas ar užsuko aplankyti, dar tuo pačiu atsilygina ir aplanko. Žinoma, tai kaimo žmonių papročiai“, – kalbėjo L. Klimka.
Be to, šią dieną krikšto tėvai lankydavo savo krikšto vaikus, taip stiprindavo tarpusavio ryšį, parodydavo dėmesį ir rūpestį.
Didelis dėmesys vaikams
Svarbus buvo ne tik giminių lankymas. Atvelykis ne be reikalo dar vadinamas vaikų Velykomis ar Velykėlėmis, nes vaikai su šeimomis visur keliaudavo kartu.
„Visada, kai važiuodavo aplankyti giminių, pasiimdavo ir vaikus – važiuodavo visa šeima. Tada vaikai susidraugauja su savo pusbroliais, pusseserėmis ar tolimesniais giminaičiais. Būna daug džiaugsmo, išdykavimo, todėl vadindavo vaikų Velykomis, Velykėlėmis“, – aiškino profesorius.
Pasiteiravus, kodėl toks didelis dėmesys skiriamas vaikams, etnologas svarsto, jog buvo labai svarbu palaikyti ir jausti artimą ryšį su giminėmis, bendrauti tarpusavyje:
„Turbūt svarbu tai, kad nuo mažens vaikai įprastų būti bendruomenės nariais, bendrauti, komunikuoti, vertinti gimines ir bendravimą su jais.
Pedagoginių tikslų, be abejo, būta tame paprotyje, nes nė vieno papročio nėra, kuris neturėtų giluminio tikslo, nemokytų, nesistengtų kažko įdiegti.
Šis paprotys, turbūt, stiprina bendruomeniškumą ir giminės tarpusavio ryšį, kad bėdoje vieni kitiems padėtų ir džiaugsme per šventes pabūtų.“
Vaikų žaidimai – tikra Atvelykio pažiba. Smagus skardus juokas, aplink dūkstantys vaikai – tai Atvelykio dvasios nešėjai.
„Tą dieną daugiausiai vyravo vaikų žaidimai. Suaugę svečiuodavosi, užstalė, bet vaikai prisigalvodavo labai daug žaidimų – ir su margučiais, ir piemenų žaidimų. Tai vaikų diena“, – pastebi etnologas.
Žaidimai neturėjo jokios magijos, tačiau lavino fizines vaikų savybes – miklumą, apsukrumą. Tad Atvelykio dieną etnologas kviečia aplankyti artimuosius, praleisti su jais laiko ir pasidžiaugti vienas kito kompanija, o vaikus įtraukti į įvairias smagias veiklas.
