Gydytojas urologas prof. Mindaugas Jievaltas džiaugėsi, kad šiuo metu pajutę negalavimus vyrai pas urologą atbėga greičiau nei prieš kokių 20 metų. Jis svarstė, kad ir pacientų edukacijos lygis dabar kitas, ir padidėjęs dėmesys sau ir savo sveikatai.
Vis tik, kalbant apie prostatos vėžį, problema ta, kad jokių ankstyvųjų ligos simptomų vyras nejaučia.
„Dauguma onkologinių ligų pradinėse fazėse nesukelia simptomų – nei sąlygoja skausmus ar kažkokius funkcinius sutrikimus. Žiūrėk, pirmieji simptomai pasirodo, kai liga jau pažengusi. Tas pats yra ir su prostatos vėžiu – specifinis simptomas yra kauliniai skausmai, o jie atsiranda jau ligai išplitus. O ankstyvųjų simptomų kaip ir nėra“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjo gydytojas.
Užleistų prostatos vėžio atvejų – per daug
Jis apgailestavo, kad kiek dešimtmečių bevyktų aktyvus švietimas, vis dar nemažai vyrų diagnozuojama pažengusi liga.
„Kiekvienais metais kokiems 400–500 vyrų nustatomas užleistas prostatos vėžys, kai ateinama su išplitusia liga. Mūsų didžiausias dėmesys čia ir būtų – norėtume būtent mažinti tokių užleistų atvejų skaičių“, – pabrėžė profesorius.
Jis pasakojo, kad iš esmės prostatos vėžį bandoma „pagauti“ atliekant PSA (prostatos specifinio antigeno) tyrimus ir remiantis anamneze.
Specifinis prostatos vėžio simptomas yra kauliniai skausmai, o jie atsiranda jau ligai išplitus. O ankstyvųjų simptomų kaip ir nėra
„Jei yra giminaičių, sirgusių onkologinėmis ligomis, rizika kelis kartus didesnė. Tad jei matome jauną vyrą, kuris sako, kad jo tėvas irgi serga ar sirgo, turime omenyje, kad jam reikėtų anksčiau pradėti tikrinti PSA rodiklius. Kitą kartą padarome ir digitalinį rektalinį tyrimą siekiant anksti nustatyti ligą“, – komentavo M. Jievaltas.
Jis pasidžiaugė, kad šiuo metu Lietuvoje prieinami visi reikiami modernios diagnostiniai metodai, yra net ankstyvosios diagnostikos programa, kuri yra unikali – nė viena Europos šalis tokios neturi.
Tiesa, gydytojas atkreipė dėmesį, kad per artimiausius metus programa turės būti atnaujinta ir modifikuota – paremta ne tik PSA rodikliu, bet ir rizikos skaičiuokle, kas efektyviau nurodytų, kuriems pacientams tikslinga atlikti magnetinio rezonanso tyrimus ir biopsiją.
„Norime selektyviau atsirinkti asmenis, kuriems nėra rizikos sirgti reikšmingu vėžiu, ir nedaryti bereikalingų tyrimų, ypač invazinių“, – pasakojo jis.
Biopsijos reikia ne visiems
Vis tik nors dalis visuomenės įsitikinusi, kad PSA tyrimas, kuris atliekamas paėmus kraujo, yra šimtu procentų tikslus ir parodo, serga vėžiu vyras ar ne, gydytojas šitai paneigė.
„Labai svarbu pačiam neskubėti nieko spręsti, konsultuotis su urologais. Pagal dabar vykstančią ankstyvosios diagnostikos programą numatyta, kad šeimos gydytojas, nustatęs padidėjusį PSA rodiklį, siunčia pacientą urologui tarsi jam jau būtina paimti biopsiją.
Realiai ją darome tik 35–40 proc. šių pagal pirmą PSA matavimą atsiųstų ligonių. Kiti gi būna apsukami, kitą kartą prašome pakartoti tyrimą, pasirodo, jis tada ir sumažėja. PSA tyrimas gali būti padarytas ir neteisingai, pavyzdžiui, žmogus sirgo gripu, o jam padarytas tyrimas.
Tai nėra gerai, nes rezultatas bus iškraipytas, tyrimo taip pat nereikėtų daryti ir jei vyras turi sutrikusį šlapinimąsi, šlapimo takų infekciją. Dažnai matome įvairius nuokrypius, tad padidėjęs pirmas PSA rodiklis tikrai nereiškia kokio nors grėsmingo verdikto. Todėl net ir esant jam padidėjusiam rodikliui reikėtų vertinti ir kitus rizikos veiksnius“, – aiškino M. Jievaltas.
Jis priminė, kad prieš gerus 10–15 metų kas antram tokiam pacientui buvo nustatoma liga, bet kas antram biopsija padaryta bereikalingai.
„Problema, kad nustatydavome daug taip vadinamo kliniškai nereikšmingo prostatos vėžio, kurio gydyti visai nereikia. Ir tokių atvejų yra labai daug. Taigi nesinori visko vertinti vien pagal PSA rodiklį“, – akcentavo gydytojas.
Jei vėžys kliniškai nereikšmingas, tokiais atvejais pacientą reikia tik stebėti.
Tyrimu neverta pasikliauti aklai
Jis taip pat buvo paklaustas, ką daryti, kad vyras, pats nusprendęs pasitikrinti PSA kur nors privačioje klinikoje, nesijaustų ramus gavęs klaidingai neigiamą rezultatą.
„50-mečiui vyrui PSA rodiklis neturi būti 3 ng/ml, reikia tai išmušti iš galvų. Tai yra ant popieriuko parašytos normos ribos, bet jas reikėtų skirstyti pagal amžių. Manyčiau, ta riba 50-mečiui galėtų būti iki vieneto. Bet jei tai yra 1,2–1,3 ng/ml, tokiam vyrui turbūt reikia kartoti tyrimą ne už 5 metų, o gal metų ar dviejų.
O jei tas pirmas rodiklis yra mažiau nei 1 ng/ml, tai drąsiai galime rekomenduoti kitą kartą pasirodyti po 5 metų. Šiuos niuansus žino ne visi šeimos gydytojai. Tam ir yra urologai, tad nieko blogo nebūtų konsultuotis ir su jais, ypač jei giminėje buvo sirgusių prostatos vėžiu. Kita vertus, turiu ir draugų, giminaičių, kurių PSA buvo iki 1 ng/ml, o buvo nustatyta liga. Tad reikia įvertinti visus rizikos veiksnius“, – kalbėjo M. Jievaltas.
Pas gydytoją apsilankyti reikėtų nedelsti, jei jau yra sirgę giminaičiai. „40 metų yra ta riba, kai reikėtų atlikti pirmuosius tyrimus ir galbūt net pasirodyti pas urologą. Bendras amžius, nuo kada būtų gerai pradėti atlikti PSA tyrimus, būtų 50 metų“, – pabrėžė urologas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
