Vatikano švento Petro aikštė jokių būdu neprimena sporto arenos, tačiau ištisus amžius popiežiaus valstybė rengė šimtus sporto varžybų. Be to, dalis Vatikano darbuotojų bei dvasininkų buvo ganėtinai aukšto rango atletai ar tiesiog sporto fanai.
Vatikano radijo darbuotojas Roberto Calvigioni oficialiam Vatikano laikraščiui „L'Osservatore Romano“ papasakojo apie savo rašomą knygą, kurioje bus pasakojama apie Vatikano sportinius pasiekimus.
Bene pačiu sportiškiausiu popiežiumi galima laikyti Joną Paulių II, kuris buvo aistringas slidininkas, futbolo žaidėjas, plaukikas, o be to, mėgo laipioti po kalnus.
Alpinizmas traukė ir popiežių Pijų XI. Jis buvo pirmasis asmuo, rytiniu šlaitu įkopęs į aukščiausią Šveicarijos kalną – Monte Rosą. Jis taip pat buvo įkopęs ir į Materhorno kalno viršūnę, o 1980 metais įveikė ir Monblano kalną. Kelias, kuriuo kopė Pijus XI pavadintas jo vardu.
Popiežius Pijus XII taipogi buvo aistringas sporto gerbėjas ir 1955 metų spalio 9 dieną leido, kad švento Petro aikštė laikinai būtų paversta krepšinio arena. Be to, šis popiežius itin mėgo dviračių sportą. „Tour de France“ laimėtojas Gino Bartali buvo toks artimas pontifikui, kad 1948 metais po laimėto šių lenktynių etapo Pijui XII atidavė savo geltonus lyderio marškinėlius.
Dviračių sportą itin mėgo ir popiežius Jonas XXIII. Kaip teigia R. Calvigionis, popiežius kartą jau minėtam G. Bartaliui yra pasakęs: „Klausyk, Gino, aš esu ganėtinai kresnas. Vatikane yra ganėtinai daug sodų, o aš turiu dviratį, tačiau nemoku gerai važinėti. Gal galėtum man padėti...“.
Popiežius Paulius VI 1974 metais vėliavos mostu davė startą pirmajam „Tour of Italy“ dviračių lenktynių, prasidėjusių Vatikano šv. Damaso kieme, etapui. 2000 metais Jonas Paulius II dviratininkams Vatikane buvo surengęs specialų priėmimą.
Be to, 2007 metais du Vatikano žandarai pasaulio dviračių čempionate užėmė atitinkamai 8 ir 50 vietas. Tokiu būdu Vatikano komanda pralenkė Kandaos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos ir Austrijos dviratininkus.
Tiesa, dauguma Vatikano darbuotojų sportu užsiima tik megėjiškai.
Aštuntajame dešimtmetyje buvo populiaru rengti teniso turnyrus. 1978 metų čempionato taurė atiteko Vatikano radijo muzikos prodiuseriui, antrą vietą užėmė vienas šveicarų gvardietis, o trečias liko arkivyskupas Faustino Sainzas Munozas, kuris dabar dirba apaštaliniu nuncijumi Didžiojoje Britanijoje.
Ištisus amžius futbolas buvo pati populiariausia sporto šaka Italijoje. Popiežius Leonas X pirmas futbolo rungtynes, surengtas viename Vatikano kiemų, po popiežiaus apartamentų langais, stebėjo dar 1521 metų sausio 7 dieną.
Tiesa, pirmąsias oficialias futbolo rungtynes Vatikanas suorganizavo tik 1947 metais. Tuomet finale susitiko popiežiškųjų vilų prižiūrėtojai ir kompanijos „Fabbrica di San Pietro“, kuri atsakinga už šv. Petro bazilikos priežiūrą, darbininkai. Tuomet varžybos priminė „florentietišką futbolą“, kuris iš esmės yra regbio, imtynių ir modernaus futbolo mišinys. Taisyklių tiesiog nebuvo paisoma.
Šiandien Vatikano komandose žaidžia Valstybės sekretoriate dirbantys monsinjorai, Romos kurijos atstovai, šveicarų gvardiečiai, Vatikano radijo, pašto, laikraščio, muziejų ir net Siksto koplyčios choro atstovai. Kiekvienais metais kovojama dėl „Vatikano taurės“ ir „Supertaurės“.
R. Calvigionis teigia, kad bene pats talentingiausias atletas per visą Vatikano sporto istoriją buvo Pio Gaddis. Vatikano miesto valdytojo biure nuo 1959 iki 1993 metų dirbęs P. Gaddis turėjo dziudo juodąjį diržą ir 1952 metų Europos čempionate pasidabino bronzos medaliu.
Dziudo įgūdžiai padėjo P. Gaddžiui ir Vatikane, kur jis rengė apmokymus šveicarų gvardiečiams, Vatikano žandarams ir apsauginiams, prižiūrintiems Vatikano muziejuose saugomas vertybes.
