Lietuvoje užsimota reformuoti, jungti švietimo, mokslo institucijas, valstybės tarnybas, nė neskaičiuojant, ar tai padės sutaupyti pinigų. Tačiau biurokratijos mažinimo planai bliūkšta.
Be atodairos jungiant mokslo institucijas į centrus ir universitetus, tikėtasi jas racionaliau valdyti, taupyti išlaidas. Tačiau nemažai skeptikų įžvelgia, kad kils daugiau rūpesčių nei bus naudos. Baiminamasi, kad šios masinės jungtuvės tebus popierinės, atneš sumaištį, o išlaidų nesumažins.
Valstybės tarnybos reorganizuojamos vangiai, nors prieš metus V.Milaknio vadovaujama Saulėlydžio komisija žadėjo esmines biurokratijos aparato permainas ir sutaupyti mokesčių mokėtojams iki pusės milijardo litų per metus.
Metų rezultatai liūdni
Lygiai prieš metus pradėjusi veikti Saulėlydžio komisija žadėjo didžiules permainas ir per krizę pirmiausia peržvelgti, ar ne per didelė visuomenei našta yra išsipūtusi biurokratija. Tačiau apsiribota tik nesmarkiai apkarpytomis tarnautojų algomis, sujungtomis keliomis tarnybomis, o žadėtos struktūrinės biurokratinio aparato permainos liko tik planai. Užtat tarnautojų būrys padidėjo daugiau kaip 600. Nesumažėjo valdininkų savivaldybėse, „Sodroje“ sunkmečiu atsirado 130 naujų pareigybių ir t. t.
Ne viena ministerija yra aplipusi institucijomis, dubliuojančiomis viena kitą, o jų efektyvumas abejotinas. Pavyzdžiui, jau seniai kalbama, kad daugelį Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) funkcijų galima perduoti Žemės ūkio rūmams (ŽŪR). „Deja, ta iniciatyva bliūkšta, – apgailestavo ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas. – Buvo numatyta didelė reforma, daugelį darbų perkelti į Kauną. Tai būtų padėję racionaliai perskirstyti darbus ir sutaupyti daug lėšų.“
Saulėlydžio komisijos pirmininkas Valentinas Milaknis prieš pusmetį žadėjo pertvarkyti bent dalį ŽŪM veiklos. „Peržiūrėsime Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro veiklą, kitus padalinius, kai kurie yra reorganizuotini ar naikintini, – kalbėjo jis. – Planuojame peržiūrėti, ar efektyvi dabartinė Valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos struktūra, kur dirba labai daug – 1,5 tūkst. – specia listų. Šią tarnybą ketiname priskirti prie ŽŪM.“ Tačiau ir šioje srityje nesulaukta jokių permainų.
Jungimo aistros
Garsiai žadėtos valstybės ir savivaldybių tarnybų permainos tik simbolinės, užtat mokslo institucijų reformų imtasi iš peties, per daug nesukant galvos dėl padarinių. Beveik visi mokslo institutai jungiami į centrus arba integruojami į universitetus. Jungtuvių vėjų neišvengė ir gydymo įstaigos: didelės aistros užvirė, kai buvo paskelbtas planas prie Santariškių klinikų prijungti Onkologijos institutą.
Pasak Kauno technologijos universiteto rektoriaus Raimundo Šiaučiūno, idėja jungti institutus prie universitetų gal ir gera, tačiau tai reikėjo daryti daug anksčiau, ne siaučiant krizei. „Šiemet labai sumažintas aukštųjų mokyklų ir institutų fi nansavimas, o kai prisideda permainos, žmonės jaučia papildomą įtampą, – mano rektorius. – Šią reformą reikėjo daryti jau prieš 10– 15 metų, kai institutai buvo stiprūs ir šios reformos būtų buvusios išties efektyvios.“
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, į kurį sujungti Lietuvos žemdirbystės, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės, Lietuvos miškų institutai, direktorius Zenonas Dabkevičius, be to, kad trys institutai geriau koordinuojami rengiant projektus ir vykdant tyrimus, didesnių pokyčių neįžvelgia. „Visos trys įstaigos toliau turės savas bankų sąskaitas, direktoriams bus leidžiama savarankiškai ir atskirai sudaryti sutartis su partneriais, priimti įvairius sprendimus“, – aiškino Z.Dabkevičius.
Permainos virsta imitacija
Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Almantas Salamavičius atkreipė dėmesį, kad mūsų šalyje reformos dažnai būna popierinės. „Visų institucijų stambinimas, neva tai bus geriausia išeitis, dabar yra tarsi mada, – kalbėjo jis. – Manoma, kad pakaks sustambinti kai kurias organizacijas, ir rūpesčių neliks. Deja, stambūs dariniai ne visada efektyvūs.“
A.Salamavičius baiminasi, kad vien mechaniškai sujungus institutus biurokratijos tik padaugės. „Per keliolika metų universitetuose ir kitose organizacijose pastebime tik popierizmo gausėjimą, o ne realius pokyčius, – sako mokslininkas. – Taip reformos tampa tik imitacija – pakeičiamos iškabos, o esmė nekeičiama.“
Panašia imitacija gali baigtis ir apskričių reforma. Žadėta, kad ją įgyvendinus bus sutaupoma kelios dešimtys milijonų litų per metus. Tačiau vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis pripažino, kad apskritims išlaikyti valstybė vis tiek bus priversta skirti ne vieną milijoną litų. „Juk visiškai panaikinama tik dalis apskričių viršininkų dabar turimų funkcijų, kita dalis lieka, ji turės būti fi nansuojama. Tik nebebus išlaidų pačioms administracijoms išlaikyti“, – teigė ministras. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas netiki, kad valstybė daug sutaupys, kaip žadama, įvykdžiusi apskričių reformas. „Net neabejoju, kad išlaidos tik išsipūs ir bus kur kas didesnės nei dabar“, – mano jis.
Valdantieji veikia nesukdami galvos
Vydas Gedvilas, Seimo narys:
Jungimosi projektai specialistus baugina, kad institutai bus skurdinami, nes jų fi nansavimas priklausys jau tik nuo universitetų geros valios. Kai kuriuos reikėjo jungti, o gal net uždaryti, bet toks beatodairiškas integravimas nėra geras. Nematau instituto, priklausančio Ūkio ministerijai. Kas vykdys praktinius tyrimus? Daugelis jų gali pradėti orientuotis į fundamentalius mokslus. O kas kurs pridėtinę vertę? Kai kurie institutai jau nerimauja, kas jų laukia ateityje, nes jie jau sudarę sutartis su partneriais. Man skambino ir verslo atstovai, glaudžiai bendradarbiaujantys su mokslininkais. Jiems taip pat kelia nerimą tokios staigios reformos. Manau, reikia išsiaiškinti, kokių rezultatų tikimasi iš reformų, ne siekti tik proceso dėl proceso.
Daug vienpusių sprendimų
Algis Krupavičius, politologas:
Saulėlydžio komisija iš esmės nepateisino lūkesčių. Be skambių deklaracijų, nieko esminio nenuveikta. Tik apskritis pasiryžo naikinti. Bet lieka neaišku, kas perims apskričių vykdytas funkcijas. Ar po tos reformos neturėsime dar labiau centralizuotos valdymo sistemos? Biurokratijos mažinimas gali atsisukti kitu lazdos galu. Savivaldos sistema gali tapti labiau priklausoma nuo Vilniaus sprendimų. Mūsų šalyje nuolat vyksta kokios nors bangos – privatizacijos, centralizacijos ir pan. Dabar stambinimo bangos neišvengė ir mokslo pasaulis. Seniai siūlyta jungti kai kuriuos institutus. Tačiau kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai. Priimant sprendimus turėtų dalyvauti visos suinteresuotos pusės. O Lietuvoje einama kitu keliu. Valdžioje esantys priima sprendimus, nederindami jų su tais, kuriems juos teks vykdyti. Sprendimus turi formuluoti pirmiausia tie, kurie pagal juos turės gyventi. O kai to nėra, žadamo rezultato paprastai nebūna.
Saulius Tvirbutas
