Paskutiniai Pompėjoje populiariausios tų laikų užeigos lankytojai greičiausiai nespėjo pabaigti valgyti firminį patiekalą - meduje mirkytą keptą sūrį, nes prasidėjęs audringas ugnikalnio išsiveržimas privertė visus arba slėptis, arba bėgti iš miesto. Tačiau neplanuota 1921 metus trukusi verslo „pertrauka“ pagaliau baigėsi.
Populiari žmonių susirinkimo vieta vėl atveria savo duris lankytojams - tiesa, šį kartą daugiau ne kaip maisto įstaiga, o kaip pažintinio Pompėją lankančių turistų maršruto dalis. Žinoma, čia užėję turistai vis gi turės galimybę paragauti kai kurių senovinių patiekalų - tai numatyta naujausioje turistinėje programoje. Užkandinė kadaise priklausė pompėjiečiui Vetutius Placidus, ir veikė iki mūsų eros 79 metų, kai ugnikalnio Vezuvijaus išsiveržimas ištisą regioną palaidojo po 20 metrų šlako ir pelenų sluoksniu. Stichija truko dvi dienas, dauguma miesto gyventojų žuvo praslinkus deginančių dujų ir dulkių bangai.
Vienas geriausiai išsilaikiusių miesto rajonų - termopoliumas - lankytojams buvo ilgus metus užvertas, siekiant jį apsaugoti nuo galimų pažeidimų. Tačiau, baigus ilgus mėnesius trukusius archeologinių kasinėjimų, restauravimo ir konservavimo darbus, čia užėję lankytojai galės susidaryti bendrą įspūdį apie tai, kaip atrodė tipinė senovės Romos maitinimosi įstaiga.
Viduje, kaip ir daugelyje šiuolaikinių kavinių ir barų, lankytojus pasitikdavo didelis ‚L‘ formos dekoruotas prekystalis, kur stovėdavo greitai užkąsti norintys klientai. Cilindrinėse baro angose buvo sustatyti specialūs ąsočiai, kuriuose būdavo demonstruojami patiekalai. Čia dirbę archeologai taip pat rado monetomis užpildytą indą, kuriame monetų skaičius prilygo maždaug dviejų dienų įstaigos pajamoms. Specialistai spekuliuoja, kad savininkas jas paliko skubotai gelbėdamas savo gyvybę ir bėgdamas iš pasmerkto miesto. Pompėjoje dirbanti aplinkos biologė Annamaria Ciarallo sako: „To meto maistą pagrinde sudare grūdiniai patiekalai, daržovės, sūris ir žuvis, o mėsos būdavo valgoma nedaug. Jie visi buvo labai sveiki, ir tai yra ta originalioji Viduržemio jūros dieta“. Pompėjos gyventojai galėjo atsispirti daugumai maisto pagundų, išskyrus saldumynus. Kaloringi desertai buvo perkamiausi užkandinės patiekalai. Ciarallo teigimu, dauguma klientų užkandžius ir lengvus patiekalus išsinešdavo su savimi. „Čia nebuvo didelių ceremonijų. Žmonės, ypač tie, kurie skubėdavo, valgydavo tiesiog lauke“, prideda mokslininkė.
Klientams, kurie valgyti mėgdavo neskubėdami ir patogiai, užkandinė turėjo vadinamąjį trikliniumą, arba suoliukais apstatytą valgomąjį. Vidiniame sode (viridariume) buvo dar vienas valgomasis, kurį nuo tiesioginių Saulės spindulių saugojo vynuogienojais apauginta pavėsinė, o gėlyne buvo auginami čia pat suvartojami maistiniai augalai. Netoliese stovėjo savininko ir jo šeimos namas.
