Vasariški savaitgalio pasiskaitymai apie literatūrą, dailę, muziką, kiną ir teatrą šalies savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai” bei “Literatūra ir menas”.
“Šiaurės Atėnuose” (08.09) Renata Dubinskaitė publikuoja straipsnį (“Šešis kartus gražu ir aštuonis kartus ironiška”), kuriame apžvelgia tapytojos Rosemarie Trockel parodą ŠMC. Straipsnio autorė pabrėžia, jog “Trockel piešiniai labai negražūs. Tikrai. Bent jau dauguma. Ir dar trikdančiai skirtingo stiliaus, o ką jau šnekėti apie neįmanomą jų sujungimą į grupes, pavadintas taip informatyviai: “Be pavadinimo“. Kažkur skaičiau, kad pavadinimas “Be pavadinimo” išreiškia modernistišką pretenziją į meno kūrinio autonomiškumą ir savipakankamumą. Tačiau nežinau, ar R. Trockel atveju tai galiotų. Jei ne tam tikri pasikartojimai, klaidžiojantys motyvai, apie juos būtų apskritai sunku ką ir pasakyti”.
Eglė Aleknaitė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Metalinė pagonybė”, kuriame svarsto apie lietuvių pagonybės tąsos galimybes dabartiniais laikais, plačiau analizuodama dviejų pagoniškų metalo grupių - “Poccolus” ir “Ha Lela” - dainų tekstus. E. Aleknaitė teigia, jog “tekstų autoriai mėgaujasi Požemių šalies, Tamsos valdovo, Nebūties, Nežinomybės, Mirties, Tamsos, Chaoso simboliais. Jie ne tik persveria baltiškąją simboliką, bet sudaro pagrindą, į kurį bandoma įtraukti baltiškosios pasaulėžiūros ženklus. Senoji praeitis įkurdinama tamsos, šešėlių, požemių pasaulyje, kurio proveržis reiškia ne gyvybės gaivinimą, sklaidą ir užtikrinimą, o tos pačios tamsos ir pragaro sėjamą mirtį, karą be ateities (…). Šiuose vaizdiniuose, pabrėžiančiuose mirtį, tamsą, naikinimą ir pan., atsiskleidžia šių neopagonių grupių artimumas satanistams plačiąja prasme. Pabrėžiamas ne idėjinis karas dėl kažkokių vertybių, o karas kaip vertybė pats savaime, po kurio kariui - naikintojui šiame pasaulyje nebėra kas veikti, belieka grįžti atgal į tamsą, mirtį, nebūtį”.
Andrius Martinkus savaitraštyje publikuoja straipsnį “Principai, kompleksai ir baimė”, kuriame svarsto, kodėl Europos Sąjungos politinis elitas nelinkęs įsileisti krikščionybės į būsimąją ES Konstituciją. Pasak straipsnio autoriaus, “tai parodė neseniai pasibaigęs Konventas dėl Europos ateities. Atrodo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas nusiteikęs ignoruoti seniai chrestomatine tapusią tiesą, kad krikščionybė stovi prie Europos civilizacijos ištakų, yra viena iš pagrindinių Europos kultūros versmių, kuri ir šiandien vis dar įprasmina milijonų europiečių gyvenimą. Atrodo, kad sauja XXI a. pradžios Europos biurokratų, ambicingai užsimojusi nubrėžti gaires Europos ateičiai, arogantiškai ignoruoja keliolikos europiečių kartų įkvėpimo šaltinį, tarsi tai būtų koks nereikšmingas Europos istorijos epizodas, atsitiktinis, marginalinis reiškinys Europos kultūrinėje padangėje. Krikščionybė, religija, Dievas yra nepageidaujami Europos Sąjungos Konstitucijoje”.
Maksas Kempinskis savaitraštyje publikuoja straipsnį “Vienos diskusijos pavymui - Poetas Nr. 1, arba atodūsis atlikus darbą”, kuriame analizuoja Justino Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos fenomeną. Pasak straipsnio autoriaus, “šį poetą galima būtų apibudinti iš popmuzikos atėjusiu terminu Come back. Tai tokia persona, kuri kadaise buvo labai populiari, vėliau ją visi primiršo, o šiandien ji netikėtai ėmė ir sugrįžo. Ryškiausias lietuviškos poezijos combeako pavyzdys, tik kažin ar jau toks sėkmingas, kaip daugeliui gerbėjų atrodo”.M. Kempinskio teigimu, “J. Marcinkevičius suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių literatūros ir tautos istorijoje. Jis buvo tas dvasinis protezas, kuriuo rėmėsi dauguma užguitos sovietinės visuomenės. Tipiškas opiumas liaudžiai, sumaniai panaudotas valdžios. Apie tokius autorius Miloszas yra pateikęs įtikinamų pavyzdžių “Pavergtame prote”. J. M. žvaigždė pakilo kaip tik tada, kai reikėjo pradėti kurti socializmą su žmogiškuoju veidu. Kitados vienas rusų komikas tarstelėjo - tai koks gi socializmo veidas buvo prieš tai?.. Žodžiu, perėjimą nuo gyvuliško veido prie žmogiško ir turėjo įkūnyti J. M. ir, kaip dabar jau galime teigti, - metamorfozę atliko. Jis visada atrodė gerutis, šventuolis, išdidžiai skambantis mieželaitiškas žmogus - normaliausias iš poetų, kurio dirbtinai romantinis doro kūrėjo ir žmogaus, tautos sąžinės įvaizdis, kerėjo pusę Lietuvos. Toks įvaizdis gal ir nieko blogo, tik labiau primena paminklą, o ne gyvą žmogų. Įvaizdžio simuliakras. Tačiau tokio įvaizdžio valdžiai kaip tik ir reikėjo, kad nukreiptų reikiama linkme nuotaikas ir mąstymą. O kai neliko dvasinio teroro - idėjiškumas dingo, ir Siena - Marcinkevičius, už kurio daugelis saugiai jautėsi, griuvo - sutrikom. Baugu pasidarė, vieniša, teko savarankiškai mąstyti, gyventi. Nesugebėjom, neišmokė...”.
Savaitraštyje surasite Antano Lapės pokalbį su “7 meno dienų” kino ir TV apžvalgininku Jonu Ūbiu (“Mano televizorius”); Vytauto Landsbergio rašinį “George’as Washingtonas tuštinasi į kibirą”, kuriame tęsiama diskusija apie kontroversiškų nuomonių sulaukusį Mariaus Ivaškevičiaus romaną “Žali”; Petro Dumbliausko įspūdžius iš liepos 17-19 d. Alytuje surengtos “Į Laisvę” fondo XII studijų savaitės - “Lietuvos kelias: praeities heroizmas ir ateities vizijos”.
“Literatūroje ir mene” (08.08) Jurgita Ludavičienė apžvelgia 2003 metų 1-ąjį “Dailės” žurnalo numerį (“Dailė 2003/1: tarp dailės ir dailės kritikos”). Pasak straipsnio autorės, “naujasis “Dailės” žurnalas balansuoja tarp kritinės refleksijos ir recenzijų, pakankamai kruopščios lietuviškų įvykių kronikos ir žvilgsnio į užsienio parodų sales. Pusę metų gaminamas produktas turi pateisinti savo egzistenciją, todėl jame norisi sudėti viską”.
Savaitraštyje spausdinamas Astridos Petraitytės pokalbis su prof. Galina Baužyte-Čepinskiene apie amerikiečių rašytojo O’Henry asmenybę ir kūrybą, o Antanas Naujokaitis kalbina Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorių Algį Kalėdą, kuris atkreipia dėmesį į suaktyvėjusį jo vadovaujamos įstaigos darbą (“Platėjantys filologinių tyrinėjimų barai”).
Gabija Žukauskienė savaitraštyje pristato rugsėjo 5 d. Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22) atisidarysiančią Japonijos fondo kilnojamąją parodą “Japonų lėlės”, kurią po dviejų savaičių pamatys ir Klaipėdos paveikslų galerijos lankytojai (“Japoniškų lėlių paroda”). Ši paroda užbaigia Japonijos ambasados informacijos ir kultūros centro bei Lietuvos dailės muziejaus organizuotą Japonijos fondo parodų Lietuvoje triptiką: 2001 m. Vilniuje ir pajūryje buvo parodyti “Šiuolaikiniai dailieji Japonijos amatai”, 2002 m. eksponuota “Šiuolaikinė japonų architektūra”.
Vida Mažrimienė savaitraštyje samprotauja apie Kaune rekonstruotą M. K. Čiurlionio galeriją (“Privilegija nūdienai ir ateities kartoms”), o Tautvydas Bajarkevičius rašo apie vieną įdomiausių šios vasaros įvykių lietuviškoje eksperimentinės elektroninės muzikos scenoje - japono Kouhei Matsunagos viešnagę bei jo trijų koncertų turą Kaune, Vilniuje ir Palangoje kartu su lietuvių garso menininku Dariumi Čiuta bei gitaristu Juozu Milašiumi (“Kouhei Matsunaga, Darius Čiuta ir Juozas Milašius - kontekstai ir koncertai”).
Pasak straipsnio autoriaus, “šis koncertinis turas nebuvo atsitiktinis - prieš porą mėnesių pasirodė Kouhei Matsunagos įkurtos leidybinės firmos “Flying Swimming“ dviguba kompaktinė plokštelė “Love Solid Möbius“, kurioje tarp devyniolikos garso menininkų iš įvairių pasaulio šalių yra paties Kouhei kompozicija bei Dariaus Čiutos ir Juozo Milašiaus garso takeliai. Kouhei savo koncertinėje kelionėje po Europą pristato šią kompaktinę plokštelę koncertuodamas kartu su jos bendraautoriais.
T. Bajarkevičius reziumuoja, jog “bendras Kouhei Matsunagos, Dariaus Čiutos ir Juozo Milašiaus leidybinis projektas ir ypač jų koncertavimas Lietuvos scenose yra vienas iš požymių, liudijančių apie persiklojančias šiuolaikinio garso meno pasaulio ir jo kontekstus žyminčių teritorijų ribas. Vis mažiau reikšmės menininkų bendradarbiavimui turinčias geografines sienas keičia kontekstų, stilių bei meninių strategijų kontūrai”.
Savaitraštyje surasite Leto Palmaičio išverstą rusų rašytojo Vadimo Chrappos apsakymą “Baltoji žuvis”; interviu su vienu iškiliausių pasaulio tenorų Placidu Domingu, perspausdintą iš Lenkijos dienraščio “Gazeta Wyborcza” (“Vis dar turiu jėgų ir balsą”); tradicinę Antano Naujokaičio skiltį “Lietuviai svetur”, parengtą pagal užsienio lietuvių dienraščio “Draugas” pranešimus.
