Literatūros, dailės, teatro, muzikos, kino įvykiai bei jų analizė svarbiausiuose šalies meno savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai” ir “Literatūra ir menas”.
“Šiaurės Atėnuose” (08.23) Sigitas Parulskis publikuoja straipsnį “Susitikom, pasišnekėjom”, kuriame samprotauja apie kartų konfliktus. Pasak straipsnio autoriaus, “kartų konfliktus visuomet provokuoja seniai. Net nevisiškai dėl aiškių priežasčių - galima tik spėlioti, kad jie suabejoja visą gyvenimą puoselėtomis ir brangintomis vertybėmis ir erzindami “jaunąją” kartą, bando aiškiau nusibrėžti jų kontūrus - ar tikrai tos vertybės dar gyvos, ar viskas tebuvo iliuzija, jeigu jos niekam (tikėtina, net jiems patiems) nebeįdomios. Be abejo, bergždžias darbas būtų leistis vardyti vienos ar kitos kartos vertybes, juolab kad ir pats kartos apibrėžimas visuomet reliatyvus ir abstraktus”.
Kazys Almenas savaitraštyje publikuoja rašinį “Principai, kompleksai, baimė ir viltis”, polemizuojantį su Andriaus Martinkaus straipsniu “Principai, kompleksai ir baimė”, publikuotu rugpjūčio 8 d. numeryje, kuriame buvo svarstoma, kodėl Europos Sąjungos politinis elitas nelinkęs įsileisti krikščionybės į būsimąją ES konstituciją.
K. Almenas teigia, kad daugiausiai klausimų jam sukėlė antroji straipsnio dalis, kurioje A. Martinkus kalbėdamas apie Lietuvą tvirtina, jog “dalis Lietuvos politinio ir kultūrinio elito nejaukiai jaučiasi dėl ne tokios jau prastos prabos tradicinės Lietuvos kultūros ir savo tautos istorinės praeities, kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso ir savo kūrybinę impotenciją dangsto cinizmu, nukreiptu prieš tradicinę kultūrą, moralę, “Marijos žemės” ir “rūpintojėlių šalies” idealus...”.
Lolita Jablonskienė savaitraštyje dalijasi įspūdžiais apie 50-ąją Venecijos bienalę (“Kažko trūksta”). Straipsnio autorė pabrėžia, jog 50-osios Venecijos bienalės “Svajonės ir konfliktai. Žiūrovo diktatūra” rezultatų įvertinimui mūsų spaudoje tikrai trūksta tarptautinės kolekcijos paveikslo, tad panoraminiu žvilgsniu ir apžvelgia tarptautinę bienalės kolekciją.
Laimantas Jonušys savaitraštyje recenzuoja Jaano Krosso (Jano Kroso) romaną “Sustingęs skrydis”, iš estų kalbos išverstą Danutės Sirijos Giraitės ir išleistą leidyklos “Petro ofsetas” (“Likimas kaip Estijos”). Pasak straipsnio autoriaus, “tam tikra prasme Krossas yra senamadiškas pasakotojas. Čia viešpatauja nemirtingas senasis dėdė naratyvas. Tiesa, šis naratyvas neturi įprastinės siužetinės intrigos, nes, kaip skelbia antraštė, tai yra “Ullo Paerando romanas”, t.y. pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą. “Šis pasakojimas apie mano seną draugą”, - jau pirmu sakiniu paaiškina pasakotojas Jaakas - fiktyvus, bet iš tiesų savo biografija įtartinai panašus į patį autorių. Taigi, Krossas nėra postmodernistas, - rašo L. Jonušys, - bet jo pasakojimas vinguriuoja gana žaismingai ar bent labai gyvai”.
Savaitraščio “Dingusio pasaulio enciklopedijos rubrikoje” surasite Jūratės Visockaitės parengtus dailininkės Jutos Čeičytės prisiminimus; dzūkų pasakojimus apie partizanus, parengtus Emilijos Liegutės (“Kulką ėmiau sau už žmoną…”); Leono Stepanausko tekstą “Procesija po 994 metų”, kuriame straipsnio autorius jau šiomis dienomis keliauja po svarbiausias vakarinių istorinių baltų žemių vietoves, pirmąsyk paminėtas Kvedlinburgo analuose ir šv. Brunono gyvenimo dokumentuose.
“Literatūroje ir mene” (08.22) Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina poetą ir vertėją Vladą Baltuškevičių (“Rašau, kai negaliu nerašyti”). Paklaustas, kas jam eilėraštyje yra svarbiau, žodžio samprata ar skambesys, V. Baltuškevičius atsako: “Man eilėraščiuose svarbūs abu jų komponentai - ir samprata, ir skambesys. Kita vertus, norėtųsi paprieštarauti: eilėraščiuose esti ne tik jų samprata ir skambesys […]. Po daugelio kūrybinio darbo metų tenka pastebėti keistą, paradoksalų dalyką: kreipdamas didelį dėmesį į išorinę eilėraščio formą, sukuri tokią vidinę struktūrą, kurioje tarsi savaime užsikoduoja sąmonė, pasąmonė, gamta, antgamtė, visa tai, kas pozityvu, visa tai, kas destruktyvu. Tarsi savaime užsikoduoja, Donaldo Kajoko žodžiais, ir mantriškoji eilėraščio prigimtis, kuri “gali ne tik glostyti, bet ir įdrėksti”. Aš, pasak Donaldo, ja naudojuosi kitaip nei Antanas A. Jonynas: žaidžiu priebalsėmis, kurios šnypščia, kandžiojasi, dreskia…”.
Vydas Dolinskas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Pijaus XI tiara iš Vatikano Šv. Petro bazilikos Vilniuje”, kuriame informuoja, kad “minint popiežiaus Jono Pauliaus II vizito dešimtmetį Lietuvos sostinės gyventojams bei svečiams suteikiama puiki galimybė rugsėjo 4-21 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje veikiančioje parodoje “Krikščionybė Lietuvos mene”, pamatyti unikalią istorinę ir meninę Apaštalų sosto įpėdinio insigniją - trimis karūnomis puoštą popiežiaus Pijaus XI tiarą - iš Vatikano Šv. Petro bazilikos lobyno. Kartu su tiara parodoje pristatoma dar viena itin vertinga bažnytinės dailės relikvija - vadinamojo “Anžu legendariumo”, arba Kristaus ir šventųjų kankinių gyvenimo bei kančios istorijas vaizduojančios pergamentinės knygos faksimilė, sukurta Vatikano Šv. Petro bazilikos meno dirbtuvių meistrų. Manoma, kad originali XIV a. knyga Lietuvos ir Lenkijos valdovų, Lietuvos krikštytojų Jogailos ir šv. Jadvygos Anžujietės buvo padovanota pirmajam Vilniaus vyskupui Andriui ir ilgai saugota Vilniaus katedroje. Vėliau patekusi į Italiją, šiandien ji itin stropiai saugoma Vatikano apaštalinėje bibliotekoje”.
Salomėja Jastrumskytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Vorų dienos”, kuriame rašo apie rugpjūčio mėnesį dvi savaites Nidoje, Mizgirių menininkų namuose, kūrusias tris savitas juvelyres, vienodai susijusias su Telšiais ir Vilniumi - VDA Telšių dailės ir dizaino fakulteto dėstytoją Laimą Kėrienę ir to paties fakulteto absolventes bei VDA magistrantes Eglę Čėjauskaitę ir Jurgitą Erminaitę, pristačiusias savo kolekcijas tema “Mazgelis”, o Edmundas Gedgaudas rašo apie Kristupo vasaros festivalio programoje įvykusį garsiosios Niujorko Julliardo mokyklos doktoranto, pianisto Gabrieliaus Aleknos rečitalį (“Repertuaras ir kolekcija”). Pasak muzikos publicisto, “G. Aleknos interpretacijoms nebūdinga tai, ką priskiriame iš sąveikos su auditorija kylančiam spontaniškumui. Viskas čia iš anksto apgalvota ir itin jautriomis svarstyklėmis pasverta. Smulkiausios detalės pagal pianisto valią sudėliotos į vietas, iš kurių joms nevalia pakrutėti”. E. Gedgaudas puikiai įvertina G. Aleknos atliktus tris Aleksandro Skriabino etiudus ir Ferenzo Liszto Dvyliktąją vengrų rapsodiją, tačiau, pavyzdžiui, rašydamas apie Johanno Sebastiano Bacho Angliškos siuitos a-dur atlikimą pabrėžia, kad, be tobulai perteikto nuogo teksto, neišgirdo nieko, ką galėtų susieti su interpretacine pianisto intencija.
Jurgita Ludavičienė savaitraštyje rašo apie keturių skulptorių - Gedimino Piekuro, Kazio Venclovo, Arvydo Ališankos ir Kęstučio Musteikio “brigadą”, dvi savaites dirbusią Širvintose ir per trumpą laiką sukūrusią keturias akmenines skulptūras, dabar išdidžiai stūksančias miestelyje (“Skulptorių “brigada” Širvintose”).
Pranas Visvydas savaitraštyje rašo apie Aldonos Ruseckaitės poezijos knygą “Laikinai amžinai” (“Nepakeliama moteriai angeliška nelaisvė”). Pasak straipsnio autoriaus, “du dalykai šioje knygoje jį nuteikė teigiamai: vientisai vienoda dešimteilių forma ir iliustracijos. Fotografas Kazimieras Kateiva puikiai perteikė Silavoto kapinaičių senųjų kryžių fragmentų grožį. Tuose rūdijančio metalo ornamentuose glūdi amžinoji estetika, kuria ir pasipuošė 2002 metais Kaune išleista knyga”. Prano Visvydo teigimu, A. Ruseckaitės įvaizdžiai ir metaforika nėra naujoviška, nedvelkia šiuolaikiniu aromatu, čia dažniau vyrauja graži, niekam nekenkianti romantika.
Savaitraštyje apie Guillaume’o Apollinaire’o asmenybę ir kūrybą kalbasi Astrida Petraitytė, hum. m. dr. Genovaitė Dručkutė ir prof. Antanas Andrijauskas; Dalia Striogaitė publikuoja straipsnį apie rašytojos Alės Rūtos kūrybą (“Alės Rūtos proza - iš ilgesio”); Visvaldas Butkus rašo apie Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistą studiją “Tuskulėnai” (“Studija apie Tuskulėnus”); Ričardas Šileika kalbasi su dailės pedagogu, leidėju, grafiku ir vadovėlių autoriumi Kaziu Kęstučiu Šiaulyčiu (“Negalime būti tik praeiviai, nereaguojantys į tai, ką matome”).
