Besibaigiančios vasaros kultūros įvykių bei jų komentarų apžvalga svarbiausiuose Lietuvos meno savaitraščiuose - “Šiaurės Atėnuose” ir “Literatūroje ir mene”.
“Šiaurės Atėnuose” (08.16) Gintaras Beresnevičius publikuoja straipsnį “Pasirūpinimai atostogų tema”, kuriame samprotauja apie atostogų lektūrą, pabuvimą kitaip, Juodkrantę, okultinį siaubą, patirtą Juodkrantės Raganų kalne. Štai kaip eseistas apibūdina vieną iš kurortinių Kuršių nerijos objektų: “Juodkrantė, kalnai, laukinis poilsis, žuvys, tabaluojančios žemyn galva marių pakrantės namukų languose, publika ta, kuriai Nida per snobiška ir per brangi, o Palanga pernelyg primityvi ir pernelyg priekabiaujanti, o Juodkrantė tam tikras vidurys, tokia žaislė tarp miesto ir kaimo, jūros ir marių, šlapesio ir pušų, ir kalnai kaip kur Bavarijoje, laukiniai ir sutvarkyti drauge, iš teutonų nagų išplėšta savastis, tie teutonai važinėjasi dviračiais ir autobusais ir geria alų; nostalgija, dar viena rūpesčio forma. Šiaip tai mūsų žemės iki Vyslos, galvoji, jeigu išmirę prūsai tai mes. Bet jeigu išmirę prūsai tai mes, tai ir latviai gali pareikšti pretenzijas į Tvankstę. Jie irgi norėtų būti išmirusiais prūsais ir su UNESCO aprobuotom dainom įžengti į plačias išlaisvinto Kaliningrado gatves, mosuodami gražiomis baltų solidarumo vėliavomis, bordinės ir baltos spalvų”.
Atostogų temą savaitraštyje pratęsia Sonatos Žalneravičiūtės tekstas “Europos mainytinis”, kuriame straipsnio autorė dalijasi įspūdžiais iš kelionės po Prancūziją.
S. Žalneravičiūtė prisipažįsta, jog “prisiplakė prie žemaičių ir su tautine vėliava, dainom ir šokiais leidosi į Europos Sąjungą. Žemaičių misija (dviprasmiška) buvo Prancūzijoje pristatyti lietuvišką folklorą. “Kaip ir tikėjausi, - rašo S. Žalneravičiūtė, - mane aptaisė tautiniais drabužiais ir kaip eksmuzikantei įbruko primityvų instrumentą. Labai nesipriešinau. Kostiumą pakoregavau sava skrybėle ir tamsiais akiniais. Tad trigarsiais skrabalais kaukšėdama polkeles, trikampiu skimbčiodama valsiukus, galėjau nekaltai stebėti prancūzus”.
Pasak straipsnio autorės, “prancūzai negalėjo nesižavėti lietuvaičių šokėjėlių karūnomis ir klubų kraipymais, o nuo žemaičių vyrų dainų pašiurpdavo net prancūzių rankų plaukeliai”.
Gintarė Adomaitytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Pobedos ir jaguarai”, kuriame džiaugiasi, jog pobedas nuo kitų automobilių dar atskiria, prisimena, kada pirmąsyk pamatė ir pamėgo jaguarą, bei prisipažįsta mašinos nevairuojanti ir kolekcionuojanti nevairuojančius žmones.
Gintaras Beresnevičius savaitraštyje publikuoja mokslinį straipsnį “Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės”, analizuojantį būrimo technikas pasaulio maginėse praktikose bei religijose ir tam tikras būrimo sistemas, kurių laikomasi viename ar kitame etnose, religijoje, kultūriniame areale, o Rima Pociūtė rašo apie draugystę su Neringa Abrutyte ir naują jos poezijos knygą “Neringos M.” (“Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima”). Pasak straipsnio autorės, “kartais atrodo, kad Neringos gyvenimas iš tiesų kaip užburtas pasiverčia eilėraščiu. Bet tai iliuzija, kurios profesionaliai siekiama. Iki poetinio tekstą pakylėja ne savaiminis, iškalbingas realijų simboliškumas, o refleksija, nepastebimai perslenkanti į savirefleksiją, savianalizę, savęs kaltinimą”.
Svarstydama, kas labiausiai N. Abrutytei naujoje knygoje nenusisekė, R. Pociūtė neslapukauja: “metafiziniai pamąstymai. Jei lietuviai XX a. jų nesujungė su poezija, manau, kad jam praėjus net nebeverta to daryti. Šaukštai po pietų”.
Savaitraštyje surasite tradicinę Antano Lapės skiltį “Mano televizorius (ir radijas)”. A. Lapė pastebi, jog pastaruoju metu “visos Lietuvos televizoriai pilni nukautų gandrų. Visą savaitę. Dabar jau ir antrą. Medžioklė. Iš lekiančios dideliu greičiu mašinos. Muitininkas. O jeigu liudysim, tai jis gali keršyti. Duotas nurodymas apklausti. Gandrų galvos, lyg nuskintos vandens lelijos, sukamos į kamerą. Gal bauda, gal dveji metai. 1000 litų iš Seimo leidyklos direktoriaus rankų narsiai močiutei: sutvarkysiu kiemą, kad kiti gandrai atskristų. Kietas vyrukas, pats tapęs taikiniu, sukasi šonu ir siunčia paparacius velniop. Matyt, rugpjūčio pabaigoje sulauksime šio serialo atomazgos, užvestos parodomosios bylos”.
“Literatūroje ir mene” (08.15) Genovaitė Dručkutė recenzuoja Astridos Petraitytės apsakymų knygą “Mūsų nerimo pelynai”, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (“Pasaulis pagal Astridą”). Straipsnio autorė akcentuoja, jog “naujoji Astridos Petraitytės knyga nuo pirmojo puslapio įtraukia į savo pasaulį. Užsimezgęs simpatijos ryšys skatina palankų ir drauge kritišką skaitymą. Sukilusios simpatijos pagrindas - atpažinimo džiaugsmas, kai tam tikros lengvai atpažįstamos struktūros knygoje leidžia pasijusti kaip namie, kartu su apsakymų moterimis ir vyrais”.
Jonas Jakštas savaitraščio skaitytojams pateikia iki šiol nepraradusį aktualumo archyvinį pokalbį su poete Janina Degutyte, kuris buvo įrašytas 1975 m. gruodžio pabaigoje ir transliuotas per Lietuvos radiją (“Emocija - poezijos širdis”), o Edmundas Gedgaudas rašo apie į Kristupo festivalio programą įtrauktą Frankfurte prie Maino studijuojančio pianisto Vyčio Šakūro rečitalį, įvykusį Muzikos akademijos salėje rugpjūčio 5 d. (“Įvaizdis”). E. Gedgaudas prisipažįsta, jog iš šio neabejotinai talentingo pianisto pasirodymo tikėjosi iš tiesų daug, tačiau išėjo kitaip. Muzikos publicistas pabrėžia, jog šis koncertas - “smūgis į paširdžius”. “Tarsi nusigręždamas nuo savo ryškių duomenų ir bemaž visko, kam jie įpareigoja, - rašo E. Gedgaudas, - pianistas renkasi kičinį artisto asmenybės pakaitalą. Gal tai naujasis jo įvaizdis. Reiškinys, kuris, kaip pastaruoju metu matome, funkcionuoja (arba bando tą daryti) ne tik meno terpėje? Vieni įvaizdžio vergai kaukši kulnais valdžios rūmuose, kiti slankioja po Užupį. Neketinu čia gilintis į paskatas, verčiančias žmones jam paklusti. Ypač tuos neeilinius, gabius, natūraliai spalvingus. Juk V. Šakūras, regis, galėtų tapti įdomiu, savitu koncertuojančiu pianistu. Gal jis to ir siekia? Bet pasipainiojo nelemtasis įvaizdis. Įžūliai meluodamas, bruka savąjį sėkmės receptą. Griebkis pozos, priblokšk laikysena, prie jos derink santykį su instrumentu, autoriais, jų tekstais. Išmintį bei nuoširdumą keisk ekstravagancija. Kas sakė, jog ji pigi, o dar ir padėvėta?”.
Rimutė Brilienė savaitraštyje kalbina ypatingu dėmesiu F. Chopino kūrybai garsėjančią pianistę Šviesę Čepliauskaitę (“Atlikėjas scenoje turi būti nuoširdus”), o Eglė Grigaliūnaitė rašo apie rugpjūčio 7 d. Kristupo festivalio koncertą Šv.Kotrynos bažnyčioje, kurio metu kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (vad. Donatas Katkus) muzikavo internacionalinis duetas - fleitininkė Li-Ming Chen (Taivanis) ir prie dirigento pulto stojęs fleitininkas Jeanas Ferrandis (Prancūzija) (“Lyriškasis Jeanas Ferrandis, arba Dar kartą apie Kristupo vasarą”). Koncerto metu skambėjo vienas iš populiariausių visų laikų kūrinių - Antonio Vivaldžio koncertų smuikui ciklas “Metų laikai”, šiuosyk aranžuotas fleitai.
Savaitraštyje spausdinamas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su jaunaisiais poetais Gyčiu Norvilu, Mariumi Buroku ir Vytautu Dekšniu (“Ar generacija ?”), o Astrida Petraitytė su profesore Galina Baužyte-Čepinskiene kalbasi apie Eugene O’Neill asmenybę ir kūrybą.
Vytenis Rimkus savaitraštyje rašo apie leidinį “Kauno dailininkai - pėdsakai laike”, kuris išleistas Kaune 2003 metais. Straipsnio autorius pabrėžia, jog knygos sudarytoja Dalia Draugelienė atliko didžiulį darbą, leidinys yra “enciklopedinio, informacinio pobūdžio, bet drauge tai ir puošnus albumas. Kiekvienam dailininkui skiriami 2-4 puslapiai. Duomenys surinkti pagal anketą (mokslas, darbas, vardai, kūryba, konkursai, apdovanojimai, bibliografija, trumpa reziumė anglų kalba)”.
Savaitraštyje surasite iš lenkų dienraščio “Gazeta Wyborcza” perspausdinamą žurnalisto Leszeko Talko pokalbį su archeologu prof. Piotru Bielinskiu apie Irako karo metu nusiaubtą Bagdado muziejų (“Bagdado muziejaus plėšimų užkulisiai”); Igno Kazakevičiaus rašinį “Vidus lauke” apie to paties pavadinimo keliaujantį projektą, kurį kultūrinių iniciatyvų grupė “Kvadratas”, vadovaujama vilniečio keramiko T. Daunoros, padovanojo Klaipėdai miesto gimtadienio proga; Eugenijos Vaitkevičiūtės straipsnį “Istorijos ir kultūros sankryžose” apie šiemet solidų 750 metų jubiliejų švenčiantį Kražių miestelį; Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės tekstą “Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu”; Roberto Keturakio ir Rafalo Wojaczeko poezijos bei Ijolos Bartkutės ir Vadimo Chrappos prozos.
