Meninės kultūros naujienos ir komentarai įtakingiausiuose šalies meno savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas” bei “7 meno dienos” ir mėginančiame rasti vietą po saule ir vis dar naujame “Laike”.
“Šiaurės Atėnuose” (09.27) Ignas Narbutas aptaria Gintaro Beresnevičiaus religinę istorinę studiją “Eglė žalčių karalienė” ir lietuvių teogoninis mitas”, išleistą kultūros, filosofijos ir meno instituto. Straipsnio autorius pabrėžia, kad ši studija atveria “naujus lietuvių mitologijos tyrinėjimų horizontus ir jos įtaka tolesniems senųjų lietuvių (ir baltų) religijų tyrinėjimams neabejotinai bus didelė. Tai iš tiesų gražus tekstas, kuris įtraukia skaitytoją kaip detektyvas”.
Gintarė Adomaitytė savaitraštyje publikuoja tekstą “Seserys kaip rugiagėlės”, kuriame prisimena savo pačios parašytos knygos "Kelio dulkės, baltos rožės" apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį atsiradimo istoriją ir pasakoja apie pirmąją lietuviškąją J. Matulaičio vargdienių seserų vienuoliją, rugsėjo viduryje paminėjusią savo 85-metį.
Jūratė Baranova savaitraštyje recenzuoja Milano Kunderos romaną “Tapatumas”, iš prancūzų kalbos išverstą Danutės Chauvean ir išleistą leidyklos “Tyto alba” (“Meilės kaip komunikacijos nesėkmė”). Straipsnio autorė akcentuoja, kad “tai romanas apie prasilenkimą, apie galutinio išsipildymo meilėje negalimumą. Apie negalimybę galutinai suartėti ar netgi pavojų priartėti pernelyg arti vienas kito. Ši romano fabulos šešėlyje glūdinti premisa ir nurodo į latentinę, iš pirmo žvilgsnio nematomą meilės tragediją: į autentiškos ir absoliučios komunikacijos joje nesėkmę”.
Antanas Lapinas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Mano televizorius - blogų sapnų fabrikas…”, kuriame svarsto apie pastaruoju metu šalies televizijose ypač išpopuliarėjusį realybės šuo žanrą ir išsamiau aptaria LNK transliuotą “Barą”.
Pasak apžvalgininko, realybės šuo žanras - “nieko kita, tik dar labiau suprastintas teatras. Dar daugiau kičo, dar daugiau nemokšiškumo, dar daugiau viso to, ką gabesnis režisierius paprastai “meta į šiukšlių dėžę”.
Gintaras Beresnevičius savaitraštyje publikuoja poetinį esė “Rūkas”, o Saulius Macaitis - straipsnį “Kaip išsidrabstė sovietinių respublikų kinas”, kuriame rašo, kad “kitados egzistavo toks plieninis kolosas molio kojomis - Sovietų Sąjunga. Kadangi medžiagos neatitiko, o dar jis buvo šiaip ne taip sudurstytas iš gabalėlių, respublikomis vadintų, vieną tikrai gražią dieną fizikos dėsniai nebeatlaikė to pasityčiojimo iš gamtos, ir kolosas su tebeatsišaukiančiais trenksmais subyrėjo”.
“7 meno dienose” (09.26) Elena Černiauskaitė informuoja apie VDA Skulptūros ir Tekstilės katedrų studentų baigiamųjų darbų parodą, “Ženykimės”, eksponuojamą Menų spaustuvėje (“Netradicinės vestuvės”), o Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje rašo apie Jaunimo teatro sezono pradžios premjerą - Rolando Atkočiūno režisuotą britų dramaturgo Patrico Marbero pjesę “www.prisilietimas.net” (“www.londonfuck.net”).Teatro kritikė pažymi, jog “gerai, kad žiūrovai pjesių (beveik) neskaito. Kaip tik tai ir gelbėja kai kuriuos statytojus, autorystės pirmumą atiduodančius dramaturgui. Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, neseniai ir Panevėžio žiūrovams pažįstamas režisierius Rolandas Atkočiūnas, atrodo, beveik nenusižengia nei dramaturgui, nei pjesės tekstui. Tekstas čia ne tik dominuoja, bet ir išlaiko visą draminę bei žanrinę (nuo humoro iki psichoneurologinių protrūkių) amplitudę. Kas kita - režisieriaus dėliojami akcentai. Kaip tik jie ir paverčia iš pirmo žvilgsnio banalius “Closer” veikėjus dar banalesniais “www.prisilietimas.net” spektaklio veikėjais, kur akivaizdžios simpatijos - potenciškai stipresnėje vyriškoje, o visa psichokrizių paletė - taip pat stiprioje, bet moteriškoje pusėje”.
Skirmantė Valiulytė savaitraštyje kalbasi su pianistu Edvinu Minkštimu (“Pažintis be ypatingo naratyvo”), o Daiva Valackienė informuoja apie rugsėjo 18 d. Muzikos akademijos Fortepijono skyriaus surengtą “Steinway” firmos 150 metų jubiliejui skirtą koncertą (“Paminėjo “Steinway” firmos jubiliejų”).
Liaudžius Folkloraitis savaitraštyje rašo apie Kaune “nugriaudėjusį” “Suklegų” festivalį (“Suklego “Suklegos” Kaune”); Rima Povilionytė aptaria penkių menininkų (keturių lietuvių grafikių ir vieno vyro iš Aliaskos) parodą, rugsėjo 16 d. atidarytą “Vartų” galerijoje (“Gyvenimo ironija”), o Monika Krikštopaitytė publikuoja rašinį “Skulptūros upėje” apie plaukiojančių skulptūrų parodą Neryje, atsiradusią Vilniaus dienų proga.
Agnė Narušytė savaitraštyje publikuoja tekstą “Nudilusi miesto geometrija”, kuriame rašo apie fotografės Vaidos Kelerienės fotografijų parodą “Miestas be grimo”, atidarytą Vilniaus fotografijos galerijoje. Pasak straipsnio autorės, fotografė “ieško tų vietų, kurios visada - ir tarybiniais laikais, ir dabar buvo ir bus “be grimo” - be dailaus paviršiaus, be spalvų, be iškabų, be remonto. Nes tos vietos, nors ir priklauso UNESCO saugomam senamiesčiui, įsikūrusios nuošaly, toliau nuo turistinių magistralių, nuo svarbių žmonių būstų - čia gyvena nesvarbūs ir nereikšmingi”.
Laima Kreivytė savaitraštyje kalbasi su menininkais Nomeda ir Gediminu Urbonais, prieš porą metų inicijavusiais projektą RAM (“ReApproaching new Media”) ir laimėjusiais programos “Culture 2000” finansavimą. Tai šešių kūrybinių dirbtuvių ciklas skirtingose šalyse, kurių metu “permąstomos naujosios medijos”. Projekte dalyvauja ne tik menininkai, bet ir mokslininkai, programuotojai, verslininkai. Ką mes vadiname medija menu, kaip naudojamės naujomis technologijomis? Galbūt vieną iš atsakymo versijų į šiuos klausimus sužinosite perskaitę L. Kreivytės pokalbį su Nomeda ir Gediminu Urbonais.
“Literatūroje ir mene” (09.26) Astrida Petraitytė su humanitarinių mokslų daktare Genovaite Dručkute kalbasi apie prancūzų poeto Paulio Eluard’o asmenybę ir kūrybą, o Edita Degutienė referuoja apie šiandieninę Lenkijos kultūrinio gyvenimo mozaiką.
Donata Mitaitė savaitraštyje recenzuoja trečiąjį Dalios Bozytės eilėraščių rinkinį “Inkilas”, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (“Banali tik dainelė, ne tiltas...”). Recenzentė pabrėžia, kad “vienaip ar kitaip atspindėti realų gyvenimą poezijai nėra nei būtina, nei tuo labiau privaloma. Tiesiog D. Bozytės atveju apmaudu, kad asmeninės pakankamai unikalios patirtys eilėraščiuose beveik nepalieka pėdsakų, užleisdamos vietą poezijoje jau žinomų melodijų pergrojimui”.
Paulina Žemgulytė savaitraštyje vertina Stasės Lygutaitės-Bucevičienės poezijos rinktinę “Iš buvusio dangaus” (“Aukštas dangus virš žolynų”), o Vidas Poškus informuoja apie Molėtų galerijoje "Akcija M" vilnietės tekstilininkės Linos Šaduikytės pristatytą rankų darbo popierių (su įvairiais inkliuzais - augaliniais, nežinomos kilmės trupiniais) ir smulkiąją tekstilę (spalvotų siūlų siuvinius) jungiančių koliažų parodą (“Nebylus maldų kalbėjimas”).
Vida Umbrasienė savaitraštyje informuoja apie vienos iškiliausių Vakarų Europoje muzikos institucijų - Nacionalinės Paryžiaus konservatorijos (Conservatoire national superieur de musique et de danse de Paris) daugiau nei 100 natų kolekcijos dovaną Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai (“Gaidos iš Paryžiaus”), o Kornelijus Platelis pasakoja apie rugsėjo 10-15 dieną Latvijoje vykusias tradicines poezijos dienas (“Poezijos dienos Latvijoje”).
Rasa Paukštytė savaitraštyje dalijasi įspūdžiais iš šiemetinio atviro NVS ir Baltijos šalių kino festivalio, vykusio Rusijos kurorte Anapoje (“Anapos festivalis”), o Liudvikas Jakimavičius kalbasi su vertėjais Irena Aleksaite, Rūta Jonynaite, Jone Ramunyte, Jurgita Mikutyte ir Teodoru Četrausku (“Vertimų horizontai ir vertėjo situacija”).
Loreta Mačianskaitė prisimindama “Šiaurės vasaros” forumą Jurbarke savaitraštyje svarsto, kodėl Lietuvoje nėra literatūros kritikos (“Ar žydi vienybė”). L. Mačianskaitė tvirtina, kad dabartinė literatūrinė savimonė yra tokia dezintegruota dėl to, jog “natūrali literatūros raida praėjusiame šimtmetyje buvo ne kartą laužoma, deformuojama ir prievartaujama; daugybė tekstų lig šiol nėra reflektuoti (beveik visa sovietinė raštija!); ne vienas puikus rašytojas taip ir liko neįrašytas į lietuvių literatūrą nei akademikų darbuose, nei vadovėliuose. Literatūrologams, besidraskantiems tarp planinių darbų, paskaitų, biurokratinių popierių rašymo ir papildomų uždarbių, nebeužtenka jėgų užtaisyti lietuvių literatūros istorijos spragoms”.
Savaitraštyje surasite Giedriaus Žibiko tekstą apie Šiauliuose paminėtą literatūros almanacho “Varpai” 60-metį (“Varpų” reikia ir dabarčiai ir ateičiai”); Nijolės Kliukaitės poezijos publikaciją; Artūro Klimovičiaus novelę “Grįžimai randų vėžėm”.
Savaitraštis “Laikas” (09.26) spausdina šviesios atminties prozininko Jurgio Kunčino rašinį “Tėvo kapas”, 1997 metais perskaitytą “Mažosios studijos” radijo laidoje; Julijaus Lozoraičio pasvarstymus apie pasaulio teatro dailininkų parodą “Prahos kvadrienalė 2003”, kuriuose bandoma pasiaiškinti, kodėl lietuvių dalyvavimui prestižiniuose tarptautiniuose renginiuose kartais skiriamas perdėtas dėmesys, o kartais - jokio, ir kas yra tas nesyk deklaruotas mūsų šalies kultūros pristatymas užsienyje; rubrikoje “Pro et contra” - Valdo Gedgaudo ir Julijaus Lozoraičio nuomonės apie Jaunimo teatre Rolando Atkočiūno režisuotą britų dramaturgo Patrico Marbero pjesę “www.prisilietimas.net”.
