Svarbiausi Lietuvos kultūros ir meno įvykiai savaitraščiuose “7 meno dienos”, “Literatūra ir menas” bei “Šiaurės Atėnai”.
“7 meno dienose” (04.04) Edmundas Gedgaudas įkvėptai rašo apie pianisto Petro Geniušo rečitalį Nacionalinėje filharmonijoje (“Ir vėl idealo link”). Straipsnio autorius rašinio pradžioje klausia: “Ką sako į formules subrukti teiginiai apie prie idealo (tik ar žinom, koks jis turėtų būti?) artėjančią muzikos komponentų darną, kuri nuo pirmų iki paskutinių P.Geniušo rečitalio taktų šį kartą nė akimirkai nenuvylė? Ir ką kovo 29-osios vakarą Filharmonijoje nebuvusiam pasako žodžiai apie jokių sunkumų nesibaidančią, juos tarsi rūką išsklaidančią pianisto techniką ir pavasariškai gaivų raiškos natūralumą, pasigėrėtiną kontaktą su “Steinway” fortepijono spalvomis, su jėgos (niekur nespusteltos) ir kuždesių sąveikomis?”. Pasak E. Gedgaudo, “vertėjo pačiam išgirsti, kaip įvairios priešybės šį kartą sutarė, kaip nuoširdžiai vienos kitoms padėjo”.
Vladas Zalatoris savaitraštyje rašo apie Vilniaus savivaldybės choro “Jauna muzika” koncertą, įvykusį kovo 27 dieną Vilniaus rotušėje ir skirtą 10-ųjų tarptautinių choro muzikos interpretavimo kursų pabaigtuvėms (“Jauna muzika” žvelgia kitapus Baltijos”). Koncerto programą sudarė šiuolaikinių švedų kompozitorių kūriniai, o dirigavo šiemetinių interpretavimo kursų vadovas, daugelyje šalių žinomas švedų dirigentas Gary Gradenas. V. Zalatoris nepašykšti komplimentų svečiui iš Švedijos teigdamas, kad jis - “tikrai fenomenalus. Jo asmenyje susikryžiuoja 100% žiežirbuojančio talento, 100% artistiškai pažabotos, bet visgi stulbinančios energijos, dar tiek - laisvumo ir komunikabilumo. Ir, kas svarbiausia, - laimingos gebos išvengti mažiausios akademiškumo užuominos, žengiant kruopštaus profesionalumo keliu”.
Jūratė Vyliūtė savaitraštyje svarsto apie Muzikos akademijoje kovo 27-28 d. vykusį ketvirtąjį V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursą (“Ketvirtasis Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas”), o Eglė Gudžinskaitė rašo apie balandžio 9-17 d. Vilniuje įvyksiantį jubiliejinį dešimtąjį “Jaunos muzikos” festivalį, kuris jau antrus metus rengiamas kaip elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis “e-muzika” (“Jubiliejiniame festivalyje - gausi e-muzikos programa”).
Savaitraštyje spausdinamas pokalbis, kuriame menotyrininkai, muziejininkai, restauratoriai Viktoras Liutkus, Jolita Mulevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Osvaldas Daugelis, Teresė Blažiūnienė ir kt. svarsto, ar naujai atrasti tapybos darbai išties priklauso legendinio Antano Samuolio teptukui.
Savaitraštyje surasite artimiausių savaitgalio premjerų - C. Gozzi “Varno” (Rusų dramos teatras, rež. Jurijus Popovas) ir G. Puccini “Turandot” (Nacionalinis operos ir baleto teatras, muzikinis vadovas ir dirigentas Stefanas Lano (Šveicarija), režisierius Detlefas Solteris (Vokietija)) anonsus bei Mykolo Sluckio romano “Pasiutligės privalumai” ištrauką.
“Šiaurės Atėnuose” (04.05) Rimas Žilinskas iš Sietlo publikuoja probleminį straipsnį apie lietuvių kultūros, literatūros, literatūros kritikos padėtį (“Baublių ir baubų kultūra”). Anot R. Žilinsko, “literatūros kritika, rašytojų pakurstyta, paskubėjusi visus bent kiek “didesnius” apdalinti komplimentais dėl jų tobulų eilėraščių, vis dėlto kažko stokoja. Patys rašytojai ragina kalbėt apie meniškumą. Ir kalbama - pažiūrėkit universitetų produkciją, gerbiamieji, kasmet pagaminama po dešimtis bakalauro ir magistro darbų, atrodytų, įžvelgto meniškumo būtų jau ir per akis... O vis dėlto kažko trūksta. Kūrinių? Metodologijų? Asmenybių? Ko gero - nei to, nei to, nei ano. Trūksta diskusijų gyvumo, problemų aštrumo. Pabėgę nuo prievarta brukamų marksistinių formulių, padarėm kultūrą pačiu tikriausiu marksistiniu kultūriniu antstatu - scena pigiems postmoderno žaidimams, pieva, kur formalūs literatūros chirurgai gali knebinėti spalvas, nakties ar lemties motyvus, liaupsinti lietuviškų modernizmų vakarietiškumą ar braižyti semiotinius kvadratus”.
Savaitraštyje publikuojamas Laimanto Jonušio esė “Tada pabundu”, kuriame autorius prisimena paskutines praėjusių naujųjų metų akimirkas ir atsiduoda mirties ir prisiminimų dvelksmui svarstydamas apie metafizinę sapnų mechaniką. L. Jonušys rašo: “Geriausia būtų pagrindinį savo gyvenimą perkelti į sapnus. O būdravimo realybėje jaustis tik laikinu svečiu. Mirus miegant, blausus sapno pasaulis staiga sužėrėtų ryškiom spalvom ir nuo tada jau būtų nenutrūkstamas”.
Savaitraštyje publikuojamas Sigito Parulskio pokalbis su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Paklausta, ar nemano, jog “rimtoji” lietuvių literatūra yra praradusi ryšį su tikrove, ypač su jos įvairove, J. Ivanauskaitė atsako: “Ta “rimtųjų” pozicija man dvelkia klaustrofobija ir ksenofobija, apskritai būdinga lietuviškai pasaulėžiūrai, kuri tolydžio prasimuša net “vakarėjančiame”, “europėjančiame” politiniame diskurse. Tik literatūros ksenofobai bijo ne juodžių ar siauraakių antplūdžio į baltąją Lietuvą, bet gaivalų esančių pačiame žmoguje, jo Šešėlio, demonų ir panašių asmeninio pragaro išperų. Todėl bandoma atsiriboti nuo kitokių, nei tradiciškai lietuviams įprasta, patirčių ir kitokio gyvenimo suvokimo”.
Savaitraštyje surasite įtaigius Sigito Gedos prisiminimus apie praėjusį pavasarį mirusią poetę, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Nijolę Miliauskaitę (“Metai po mirties. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją”), taip pat Jūratės Visockaitės skiltį “Savaitė. Balti kadrai”, kurioje rašoma apie trijų moterų - Gabrielės Širkaitės, Monikos Mironaitės, Bitės Vilimaitės kūrybą ir 80 žalių inkilų įkėlimo į medžius akciją, įvykusią VU Kairėnų botanikos sode.
“Literatūroje ir mene” (04.04) Nijolė Žilinskienė rašo apie Elgos Boči dailiosios odos kūrinių parodą, kovo 5-28 d. veikusią Lietuvos dailininkų sąjungoje, atminimo ir pagarbos ženklą pernai Amžinybėn išėjusiai dailininkei (“Elgos Boči atminimui”). Pasak straipsnio autorės, “E. Boči kūrybos credo - natūralių medžiagų sintezė, odos faktūrų grožis, žmogaus ir gamtos ryšių svarba. Odos tekstūros savybes ji atskleidžia derindama odą, kailį, metalą, medį, aukštą ir įdubusį reljefą, kailių ir odos intarsiją, aplikaciją, dažymą, šešėliavimą, tapybą”.
Eugenijus Ignatavičius savaitraštyje recenzuoja naują prozininkės Emos Mikulėnaitės knygą “Nepaprastos istorijos”, už kurią autorė pelnė Juozo Paukštelio premiją (“Kam kaimas tebekvepia duona”). Recenzentas pažymi, kad “E. Mikulėnaitės žodis talpus it sustyguotas instrumentas, kuriuo grojama be disonansų. Jokių perdėtų puošmenų ar baroko. Ji pasitiki lietuvių kalba. Veiksmas teka tarsi savaime, lyg ir nenurodant jo linkmės, kartu sruvena ir povandeninė tėkmė”.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė savaitraštyje apžvelgia muzikinio gyvenimo panoramą kiek ilgiau apsistodama prie šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato violončelininko Davido Geringo padėkos koncertu kartu su Lietuvos kameriniu orkestru Nacionalinėje filharmonijoje. Straipsnio autorė pažymi, kad nors šiam koncertui D. Geringas specialiai atvyko į Vilnių iš Vokietijos, “filharmonijos vadovybė nesugebėjo į koncertą pakviesti nei diplomatinių atstovybių darbuotojų, nei kitokių tarptautininkų. O privalėjo parodyti, kuo Lietuva gali didžiuotis. Tačiau “pasididžiavo” išspausdinusi labiau į šiukšlę negu į koncerto programėlę, kuria pristatomas Nacionalinės premijos laureatas, panėšėjantį lapelį. Ir kaip visada per Lietuvos kamerinio orkestro koncertus, net tų lapelių buvo vos kelios dešimtys”.
Skirmantas Valiulis savaitraštyje publikuojamame straipsnyje “Paralelių pasauliai” apžvelgdamas tarptautinį kino festivalį “Vilniaus pavasaris” tvirtina, kad “kinas - visada paralelių pasauliai. Europoje tuo labiau, nes čia dabar paralelės susikerta, ir ne vien artimiausių kaimynų - lenkų, latvių ar baltarusių, kurių filmus mūsų ekranuose matome dažniau, bet ir tolimesnių, pvz., olandų, kurių kino juostos mūsų kino salėse gigantuose tebėra retenybė. “Vilniaus pavasaryje”, kaip ir ankstesniame “Kino pavasaryje”, tam tikrų paralelių braižymas tiesiog neišvengiamas, nes Lietuvos kino programa nuolatos atsiduria europinio kino apsuptyje”.
Savaitraštyje surasite Vytauto Čepliausko romano "Lūžis" fragmentą, Dovilės Zelčiūtės poezijos publikaciją ir Viktoro Jerofejevo pasakojimus apie meilę.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
