Pasaulio ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo atgarsiai “Šiaurės Atėnų”, “Literatūros ir meno” bei “7 meno dienų” puslapiuose.
“Šiaurės Atėnuose” (07.12) Regimantas Tamošaitis publikuoja esė “Upės portretas”, kurioje svarsto apie Tobulos Savo Širdies Tuštumos kontempliaciją sėdint “po sidabriniu gluosniu prie tyliosios upės ir stebint gluosnio lapelius, vienas po kito lėtai krentančius į tamsų vandenį”. R. Tamošaitis rašo: “Man patinka sėdėti prie upės nieko neveikiant, suliejus savo mintis su jos tyliomis vilnimis ir aksominiu nendrių šnabždesiu. Prakeikęs visą pasaulio tuštybę stebiu amžiną vandens kelionę ir mąstau patriarcho ištartus žodžius: sėdėk ramiai ties savo duburiu ir pamatysi, kaip upe praplauks tavo priešo lavonas”.
Laimantas Jonušys savaitraštyje recenzuoja Primo Levio knygą “Jei tai žmogus”, iš italų kalbos išverstą Violetos Tauragienės ir išleistą LRS leidyklos (“Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus”). Šioje pasaulyje plačiai išgarsėjusioje knygoje Turino žydas pasakoja apie ekstremalius išgyvenimus, patirtus nacių koncentracijos stovykloje Aušvice.
Julijus Lozoraitis savaitraštyje publikuoja poleminį straipsnį “Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos lankose”, kuriame aptaria problemišką rašinių kultūros temomis situaciją didžiuosiuose šalies komerciniuose dienraščiuose.
Straipsnio autoriaus teigimu, “kaip ir bet kuri kita visuomenės kasta, žurnalistų bendruomenė yra nevienalytė. Tie, kurie pelnosi duoną iš rašinių kultūros temomis, priklauso žemiausiam šios kastos lygmeniui. Šis lygmuo yra nustatytas a priori, nesvarbu, kokio išsilavinimo, intelekto, kokio profesinio įdirbio, įgyto iki ateinant į šią profesiją, yra žurnalistas. Šiame lygyje nėra ir negali būti logiškų karjeros ar finansinių perspektyvų - to siekiantiems dera visų pirma atsižadėti kultūrinės specifikos ir ieškoti kitokių temų”.
Savaitraštyje surasite Antano Lapės pasvarstymus apie televizijos ir radijo naujienas (“Mano televizorius (ir radijas)”) bei Nikolajaus Gumiliovo eilėraščių publikaciją, iš rusų kalbos išverstą Gintaro Patacko.
“7 meno dienose” (07.11) Laima Kreivytė rašo apie keramikos parodą Nidos istorijos muziejuje, kurią surengė jau penktą vasarą Nidoje dirbantys keramikos simpoziumo “Harmonija” dalyviai (“Daikto formos”).
Skirmantė Valiulytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Ką nešamės ?”, kuriame samprotauja apie pasibaigusią Pasaulio lietuvių dainų šventę. Straipsnio autorė nepašykšti kritinių pastabų šventės organizatoriams, tačiau visų pirma pabrėžia, jog “pirmasis klaustukas pakibo ties šventės tema “Mes”. Gal ir neverta kabinėtis prie žodžių, bet jei yra “mes”, tai nori nenori iškyla ir nutylima opozicija “jūs”. Kam norima mesti iššūkį? Nenustembi tad, skaitydamas įvairaus plauko kaltinimus, dėl vienokio ar kitokio identiteto eskalavimo. Šalia to “mes” suabejoji ir šventės himno muzikine kokybe (komp. Leonidas Abarius) - skambėdamas atskirai jis lyg ir neužkliūva, bet įterptas į šventės renginių programas, lyg koks svetimkūnis, savo į populiariąją muziką nukreipta stilistika ausį “subalamūtija”. O gal tai aliuzija į per spaudos konferenciją nurodytą sporto olimpiadą, su kuria buvo palyginta šiųmetė Dainų šventė? Bet gal anaiptol ne visi renginiai buvo tokie “sportiški”?”.
Jūratė Kučinskaitė savaitraštyje rašo apie saksofonininko Petro Vyšniausko, būgnininko Arkadijaus Gotesmano ir legendinio džiazo muziko - pianisto, klavišininko bei kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino koncertą “Neringos” kavinėje (“Reminiscencijų vakaras “Neringoje”), o Rima Povilionytė dalijasi įspūdžiais iš 50-osios Venecijos bienalės (“50-oji Venecija, arba Atmintinė kultūros turistams”).
Savaitraštyje surasite Virginijaus Baublinsko rašinį apie baigiamuosius “Vilniaus festivalio” koncertus (“Karštas “Vilniaus festivalio” finalas”); Tadeuszo Sobolewskio pokalbį su kino režisieriumi Andrzejumi Wajda, perspausdintą iš “Gazeta Wyborcza” (“Wajda grįžta prie “Žmogaus iš marmuro”); naujos Neringos Abrutytės poezijos knygos “Neringos M.” recenziją bei tradicinę pono Ūbio rubriką “Krėsle prie televizoriaus”, kurios epicentre šiuosyk “Velnio nuotaka” po trisdešimties metų.
“Literatūroje ir mene” (07.11) Gasparas Aleksa rašo apie Šiaulių dramos teatro spektaklį “Intymi išpažintis”, kurį remdamasis Ingmaro Bergmano apysakos “Dvasiniai reikalai” motyvais režisavo Vytautas V. Landsbergis (“Intymi išpažintis sezonui baigiantis”), o Dovilė Zelčiūtė su Maironio muziejaus direktore, poete Aldona Ruseckaite kalbasi apie į Lietuvą atkeliaujantį praėjusių metų liepos 11-ąją mirusio poeto Bernardo Brazdžionio archyvą (“Bernardo Brazdžionio archyvas - į Maironio namus”).
Savaitraštyje spausdinamas Vlado Braziūno tekstas “visuma, pasirengusi būti” tragiškai žuvusio poeto Raimondo Jonučio eilėraščių rinktinės “aušra kambary be langų” pasirodymo proga. Šioje rinktinėje - R. Jonučio kūriniai iš knygų “Eilėraščiai” (1987) ir “Vėžių maras” (1990), nauji eilėraščiai, taip pat R. Jonučio jaunystės laiškai Aliui Balbieriui bei Valdo Kukulo straipsnis apie autoriaus kūrybą.
Rasa Paukštytė savaitraštyje pristato garsiausią praėjusių metų filmą - Romano Polanskio “Pianistą”, kuris pagaliau šį savaitgalį pradedamas rodyti šalies kino teatruose (“Pianistas”). Pasak kino kritikės, “R. Polanskis už “Pianistą” buvo apdovanotais visais garbingiausiais tiek pasaulinės kinematografinės visuomenės, tiek ir nacionaliniais prizais Prancūzijoje ir Lenkijoje (tai bendros gamybos filmas). Septyni “Cezariai”, trys “Oskarai”, “Auksinė Kanų palmės” šakelė 2002-ųjų metų Kanų kino festivalyje atiteko gana nemanieringam lenkų kompozitoriaus ir pianisto Vladislawo Szpielmano aubiobiografinės knygos “Mirties miestas” ekranizacijos žanrui”.
Algis Kalėda savaitraštyje publikuoja straipsnį “Daugiaveidė poezija”, kuriame rašo apie LRS leidyklos išleistą dvikalbę Alicijos Rybalko poezijos rinktinę “Eilėraščiai” (“Wiersze”).
