Teatras ir šokis, dailė ir muzika, kinas ir literatūra - kaip visada Polonijus sklaido svarbiausių Lietuvos meno savaitraščių - "Šiaurės Atėnai", "Literatūra ir menas" bei "7 meno dienos" - puslapius.
“Literatūroje ir mene” (07.18) Eugenija Vaitkevičiūtė publikuoja rašinį “Buvimo akimirkos”, kuriame dalijasi įspūdžiais apie birželio pradžioje Kauno apskrities Viešojoje bibliotekoje įvykusį sukaktuvinį poeto Donaldo Kajoko kūrybos vakarą.
Po vakaro poetas atsakė į keletą žurnalistės klausimų. Paklaustas, “ar įmanoma poezijoje skambesiu išreikšti tai, kas neperteikiama verbaline struktūra”, D. Kajokas teigia: “Kiekvienas geras eilėraštis yra ne vien žodžiai, ne vien idėja, ne vien išorinė forma. Yra ir vidinė forma, fonetinės, melodinės eilėraščio ypatybės. Yra ir mantriškoji. Mantra - tobulas sąskambių darinys, kuris atveria žmoguje įvairius, protu nesuvokiamus kanalus. Čia esti taip: tartum tavyje kaži kas užako, o eilėraščio garsų pynės ima ir pravalo tuos užakusius takus. Todėl eilėraščius ir skaitome ne kartą, mokomės atmintinai. Ne dėl idėjos skaitom - idėją jau žinome. Skaitom dėl poezijos mantriškumo”.
Savaitraštyje publikuojamas Skirmanto Valiulio pokalbis su fotografu Stanislovu Žvirgždu, sudariusiu kapitalinę knygą “Lietuvos fotografija”, kurią išleido R. Paknio leidykla (“Apie knygas ir fotografiją”).
Paklaustas, kokie buvo didžiausi sunkumai rengiant spaudai šią knygą, S. Žvirgždas atsako: “Pats didžiausias - nusistatyti autorių ratą ir atrankos kriterijus: kas knygoje turi būti? Kad fotografiją aprėpsime nuo dagerotipų iki 2000 metų, buvo aišku. Taip pat, kad nevengsime matytų, žinomų fotografijų. Tačiau darbą pradėjus daug kas keitėsi. Ne viską pavyko įdėti, kas norėta. Pirminiame sąraše autorių buvo apie 300. Tarp jų ir tarpukario Lietuvos fotografai - Petras Babickas, Kazys Laucius ir kiti. Jų negalėjome įdėti dėl paprasčiausios priežasties: neradome originalių fotografijų, vien atspaudus laikraščiuose, žurnaluose, knygose. Siekdami knygos kokybės, atsisakėme reprodukcijų iš spaudos. To reikalavo leidykla. Todėl fotografijos istorijos požiūriu liko spragų”.
Savaitraštyje publikuojamas Rido Viskausko pokalbis su režisieriumi Albertu Vidžiūnu, sezonui baigiantis Valstybiniame jaunimo teatre režisavusiu Jono Vaitkaus ir Sigito Gedos pjesę “Broliai Liūtaširdžiai” (pagal Astridos Lindgren kūrinį). Spektaklis jaunai publikai - režisieriaus A. Vidžiūno diplominis darbas (“Režisieriaus statusas nesukuriamas staiga”).
Atsakydamas į klausimą, “ar savimeilės neužgauna, kad, nors turi profesiją, kol kas yra lyg ir “niekas”, jaunasis režisierius pažymi: “Na, profesija - it meškerė žvejui. Turi “žvejoti” pasiūlymus, ieškoti nišos, kur galėtum save realizuoti. Savimeilės nesureikšminčiau. Svarbesnis kūrybinės potencijos klausimas - kiek tavo darbai įdomūs kitiems, ką naujo gali pasiūlyti”.
Julijus Lozoraitis savaitraštyje publikuoja straipsnį “Režisierės Irenos Bučienės pamokos”, kuriame apžvelgia prieš dvejus metus gyvųjų pasaulį palikusios režisierės Irenos Bučienės pedagoginę patirtį.
Straipsnio autoriaus teigimu “apie Irenos Bučienės pedagoginį metodą kalbėti ir lengva, ir sunku. Lengva dėl to, kad jos metodas buvo labai, šiuolaikiškai tariant, "skaidrus", t.y. neapvilktas jokiomis miglotomis teorijomis, be jokios pedagoginės arogancijos, be moralinio studentų spaudimo. Sunku todėl, kad rimtų pedagoginių kriterijų, jokio ypatingo metodo (standartine prasme), I. Bučienė - nuostabiai gražus ir puikus žmogus, talentinga režisierė - iš esmės niekad neturėjo. Jos pedagoginį metodą galėčiau pavadinti tiesiog "kolegišku".
Ona Daukšienė savaitraštyje recenzuoja Lietuvoje pirmąsyk pasirodžiusią viduramžių vagantų eilių rinktinę “Carmina burana”, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (“Lietuviškai prakalbinti viduramžių bastūnai”). Šiai rinktinei eilėraščius parinko, išvertė iš lotynų kalbos, parengė paralelinius lotyniškus originalo tekstus, komentarais papildė Sigitas Narbutas, o įžanginį straipsnį “Žodis apie vagantų poeziją” parašė Genovaitė Dručkutė.
Pasak straipsnio autorės, “vagantų poeziją dažnusyk galima pavadinti šmaikščiais studentiškais išdykavimais, kuriuose - ypač žvelgiant į “Carmina Burana” tekstus - keistai ir bravūriškai dera hedonizmo bei krikščioniškumo samplaika, idiliškais gamtos vaizdais pasaldintos žaismingos nepadorybės ir rūstūs, žmogaus gyvenimo trapumą primenantys bei nuolat budėti raginantys perspėjimai”.
“Šiaurės Atėnuose” (07.19) Laimantas Jonušys recenzuoja anglų rašytojo Edwardo Carey romaną “Alva & Irva” (“Angliškas romanas su lietuviškais sąskambiais”).
Pasak recenzento, “šis romanas yra pasaka suaugusiems. Ir nors pagrindinių romano veikėjų vardai (Linas bei Dalia) mums skamba labai pažįstamai, tai nėra lietuviškas romanas, ir jo veiksmas vyksta ne Vilniuje, o išgalvotame mieste - Entraloje”.
L. Jonušys pabrėžia, kad “New York Times” recenzentas teigė, jog Entrala yra vietovė, sukurta pagal apibendrintą vidurio Europos miesto su šiaurietiškais motyvais vaizdą. Pats Carey sakė, kad, kurdamas šį įsivaizduojamą miestą, pasitelkė ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų pastatus - Florencijos, Paryžiaus, Gdansko. “Times Literary Supplement” recenzentė pataikė tiksliai: pramanyta Entralos kalba yra “kažkur pusiaukelėje tarp esperanto ir lietuvių kalbos”.
Recenzijos pabaigoje L. Jonušys akcentuoja, kad “anglakalbės žiniasklaidos kritika pagyrimų šiam romanui negailėjo […]. Solidžiausias Kanados dienraštis “Globe and Mail” šią knygą pavadino “nuostabiai keistu alegoriniu romanu apie dvynukes, gyvenančias pasmerktame mieste”. Ar atsiras leidykla, turinti noro išleisti tokią knygą lietuviškai?”.
Savaitraštyje menotyrininkas Viktoras Liutkus kalbina tapytoją Liną Katiną (“Išeiti už paraščių, - su “gyvulio spalvos jausmu”).
Paklaustas, kas jam yra pagrindinis stimulas kūrybai - “vynas, alus, moteris, gera nuotaika, puiki valdžia, ar geras gyvenimas, tapytojas atsako: “Viską iš apačios reikia nubraukt: netgi vyną, nes “įkalęs” litrą vyno dar niekas nieko gero nenupaišė. Na, o moterys po šiai dienai mane veikia tiesiogiai. Jokio įkvėpimo nepripažįstu, - čia yra kliedesiai. O kodėl paišau? - irgi nežinau. Paprasčiausiai, aš nieko daugiau nemoku ir nenoriu”.
Rima Pociūtė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Pasaka “Gyvatė žmona” Jungo tradicijos psichoanalizės kontekste”, o Aurimas Perednis straipsnyje “Nesibaigiantis mūšis dėl pažadėtosios žemės” analizuoja situaciją Izraelyje ir Palestinoje, žydų bei palestiniečių santykius ir svarsto apie JAV įtaką taikos procesams šiame regione.
Savaitraštyje kaip visada surasite Antano Lapės rubriką “Mano televizorius”. Apžvalgininkas pažymi, kad “dažnai gyvenimas, patekęs į televizijos mėsmalę ir virtęs siužetiniu faršu, sufasuojamas vienodomis porcijomis, praranda skonį ir kvapą (“Lietuvos ryto” televizija”, “Moterų laimė”)”.
“7 meno dienose” (07.18) publikuojamas Rasos Vasinauskaitės pagal užsienio spaudą parengtas straipsnis “Lauke, už durų, arba Sušikta nuotaika Avinjone”, kuriame svarstoma apie beprecedentį tarptautinio Avinjono teatro festivalio nutraukimą.
Straipsnio autorė informuoja, kad, pasak liepos 14 d. dienraščio “Liberation”, “pasakojama, kad jau dvi naktis vėlai vakare vienas velnio apsėstasis šturmuoja Avinjono Popiežių rūmus. Jis bėga laiptais, krinta, vėl bėga ir taip ištisas valandas. Kalbama, kad jis sustoja tik bandoneonu sugroti “'Trimitų maršą”, kuris dar nuo Vilaro laikų skelbdavo festivalio atidarymą. Kas yra šis Rūmų beprotis? Kažkas atpažįsta jame Denis Lavant'ą, aktorių, kuris dar prieš festivalio anuliavimą kvietė paversti jį “nenutrūkstančia menine akcija”. Ištuštėjusiame mieste kabo raudonas transparantas su užrašu: “Tegyvuoja off! Avinjono prekybininkai jus palaiko”. Trečdalis off trupių vaidina, tačiau mieste tvyro “sušikta ir nefestivalinė nuotaika”.
Armina Jonušaitė savaitraštyje apžvelgia šiuo metu “Prospekto” galerijoje Vilniuje veikiančią lenkų grafiko ir fotografo Mareko Likszteto fotodarbų parodą (“Vanduo ir griuvėsiai”), o Kristina Budrytė savaitraštyje rašo apie dviejų menininkių iš Anglijos teminę parodą “Ne mano vardu”, kuri tarsi skelbia politinį manifestą apie svarbiausius kritinius šiandienos pasaulio įvykius, karo situaciją (“Besileidžianti kultūra”).
Pasak straipsnio autorės, “tiek J. Rost, tiek D. Dallyn naudojasi apropriacijos mene dažnai sutinkamais principais. “Savinimosi” metodas būdingas kiekvienam ekspozicijos darbui […]. Ši paroda priverstinai nereikalauja pamatyti jokių išmąstytų siužeto vingių. Visa kyla iš baisių fantasmagorijų, “nebesuvirškinamų” pasaulio sutrikimo nuojautų, kur kasdienybės psichologinė prievarta perteikiama hiperpopsiniais, haliucinaciniais vaizdiniais. Bet kuris parodos vaizdas ar žodis tiesiogiai plyšauja apie nepakankamumą, tarsi norėtųsi dar daugiau ir dar labiau... Pasirodo, tik kraštutinumai gali užčiuopti schematizuotos besileidžiančios žemyn vakarietiškos kultūros skaudulius ir votis”.
Kristina Stančienė savaitraštyje apžvelgia trijų autorių - Juozapo Miliūno, Kristijono Miliūno ir Rasos Noreikaitės tapybos parodą, eksponuojamą Utenos kraštotyros muziejuje (“Tapytojų gretose”).
Straipsnio autorės teigimu, “visi trys tapytojai, gyvenantys ir kuriantys Vilniuje, yra vienos šeimos nariai, todėl įdomu lyginti dailininkų intencijas, išraiškos būdus. Juolab kad toks dailininkų šeimų fenomenas lietuvių dailėje neretas - užtenka prisiminti Savickų, Piekurų, Vaitiekūnų ir kitas dinastijas”.
Beata Leščinska savaitraštyje publikuoja straipsnį “Žmogus planuoja, Dievulis juokiasi” apie operos sezoną Trakų pilyje, kurio metu buvo parodyti du spektakliai - Vytauto Klovos opera “Pilėnai ir naujausias Broniaus Kutavičiaus sceninis opusas - diptikas “Ugnis ir tikėjimas (“Ignis et fides”). Rašydama apie B. Kutavičiaus kūrinį muzikologė pabrėžia, jog “ritualinės, mitografinės operos, nors šiuo atveju kalbama apie operą baletą arba tiesiog sceninį diptiką, nėra naujiena. Tokių kūrinių 20 amžiuje yra sukūrę Igoris Stravinskis, Olivier Messiaenas, tokios yra visos Karlheinzo Stockhauseno ir, be abejo, Phillipo Glasso operos. Turbūt nepranešiu didelės naujienos, teigdama, kad B. Kutavičiaus veikalas “Ugnis ir tikėjimas”, nors ir gvildenantis itin lietuviškas temas, žanro samprata yra artimiausias amerikiečio P. Glasso operoms. Ta pati statika, muzikos rituališkumas, nors P. Glassas nenaudojo nei sutartinių, nei grigališkojo choralo, o B. Kutavičiui, manau, nelabai rūpi minimalistų iš už Atlanto “pasiekimai”. Tačiau statytojai, manyčiau, galėtų pasidomėti, kaip pasaulyje inscenizuojama tokio tipo muzika, kurios tam tikrą statiką kompensuoja sceninio judesio arba scenografijos dalykai”.
Jurga Daubaraitė savaitraštyje rašo apie šiuolaikinės vokiečių fotografijos parodą ŠMC (“Baltos neliečiamos sienos”), o Skirmantė Valiulytė kalbina kompozitorių Vytautą Barkauską, sugrįžusį iš muzikos festivalio Sinsinatyje (“Skambanti žaismė”).
