Kultūrinės žiniasklaidos Šiaurės Atėnų", "Literatūros ir meno", "7 meno dienų” - publikacijų apžvalga.
“7 meno dienose” (10.03) Rasa Vasinauskaitė rašo apie pirmąją šio sezono Rusų dramos teatro premjerą - italų dramaturgo Aldo Nikolaji komediją “Šiek tiek švelnumo”, režisuotą svečio iš Maskvos Igorio Vlasovo (“Meilė - tai didelė trauma”).
Pasak teatro kritikės, “Šiek tiek švelnumo” puikiai tiktų ne vien maskvietiškai su sostinės žvaigždėmis, bet ir bet kuriai, nestokojančiai puikių ir žiūrovų mėgstamų vyresnės kartos aktorių, antreprizei. Pjesė - puikūs vandenys aktoriams “maudytis”, galima sakyti, - benefisinė, tačiau ne vienam kuriam, o ansambliui: kiekvienas personažas prašosi sodrumo, ryškumo, elgesio laisvės. Kaip jie sužaižaruotų, jei režisierius nebūtų toks “taisyklingas”, o spektaklis - toks nuosaikus. Juk, regis, ir scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtas scenovaizdis tam ypač palankus: pensionato korpusų sienos su langais ir laiptais, suoliukai, žiedais apsipylęs medis vazone scenos centre - ir gražu, ir šmaikštu, tik imk ir statyk papročių komediją, kurioje ir žmonės tų papročių išauklėti, atrodo keistuoliai, ir patys papročiai jau niekam nebetinka”.
Savaitraštyje publikuojamas pagal užsienio spaudą Koros Ročkienės parengtas straipsnis “Šviesos genijus”, kuriame pasakojama apie vieną didžiausių visų laikų operatorių, švedą Sveną Nykvistą. K. Ročkienė atkreipia dėmesį, kad su S. Nykvistu dirbo daugelis įžymybių. Tarp jų - Ingmaras Bergmanas, Woody Allenas, Liv Ullmann, Erlandas Josephsonas, Pernilla August, Romanas Polanskis. Šį savaitgalį “Lietuvos” kino teatro “Salėje 88” bus parodytas S. Nykvistui skirtas filmas “Drauge su šviesa”, kurį sukūrė jo sūnus Carlas Gustafas Nykvistas.
Agnė Narušytė savaitraštyje apžvelgia fotografo Vytauto Balčyčio kūrybos parodą, eksponuojamą “Prospekto” galerijoje (“Vytauto Balčyčio temos ir potemės”).
Straipsnio autorė pažymi, kad “V. Balčyčio kūryba, regis, beveik nekinta - tas pats nedidelis formatas, sendinantis, užkrečiantis nostalgija rudas tonas, atspaudas iki pat kadro krašto, kur vaizdą staiga nupjauna neeksponuotos fotojuostos juoduma ir, be abejo, kruopštus, miniatiūriškas "padarymas", lyg autorius būtų tapęs vaizdą plonyčiu teptuku”.
Audronis Liuga savaitraštyje publikuojamame straipsnyje “Drakono skrydis” analizuoja “Drakono trilogiją” - vieną ankstyvųjų ir bene garsiausių legendinio kanadiečių režisieriaus Roberto Lepage’o spektaklių. Pasak straipsnio autoriaus, “Drakono trilogija” - “tai legenda tapęs teatrinis epas, vadinamas viena iš šiuolaikinio teatro viršūnių. “Drakono trilogijos” premjera įvyko 1987 metais šaltame ir apleistame garaže Monrealio priemiestyje. Nuo tada spektaklis apkeliavo kone visą pasaulį ir išgarsino Lepage’ą kaip vieną iškiliausių šiuolaikinio teatro vizionierių. 90-aisiais “Drakono trilogija” buvo baigta vaidinti, o šįmet vėl atnaujinta Lepage’o teatre “Ex-Machina” Monrealyje. Legendinis spektaklis sugrįžo į Europą, kur ką tik buvo parodytas Zagrebo, Berlyno festivaliuose”.
“Šiaurės Atėnuose” (10.04) Vygantas Vareikis publikuoja istorinį panoraminį straipsnį “Vilniaus žydai”, kuriame, be kita ko, teigia, jog “Vilniaus, didžiausio žydų dvasinės kultūros centro Rusijos imperijoje, žydų gyvenimas smarkiai skyrėsi nuo sterilaus Vakarų Europos žydų gyvenimo. Žydų istoriografijoje Vilnius labiausiai žinomas kaip Vilniaus Gaono miestas ir ortodoksijos centras […]. Šiandieninio Izraelio šaknys yra Rytų europietiškos, o ne vakarietiškos - žydų valstybingumo judėjimas tapo realybe lyderių iš Odesos, Varšuvos ir Vilniaus dėka”.
Dalia Staponkutė savaitraštyje publikuoja įspūdingą tekstą “Kreivų veidrodžių karalystė”, kuriame svarsto apie “migruojančias motinas” ir stebisi, jog prirašyta “kalnai margos feministinės literatūros, kurioje tiek vietos ir smegenų pajėgumo skiriama Moteriai, Vyrui ir jų netilstančiam ginčui, lytinės vienatvės totalitarizmui ir diskriminacijai, seksologiniams skauduliams ir feministinio ego aikštingumui, tuo tarpu gilesnio, analitiškesnio žvilgsnio į motinos ir vaiko dialogą vietoje - nykoka tuštuma”. Straipsnio autorė negailestingai konstatuoja, kad “migruojanti motina yra nuolat aukojanti ir pralaiminti, nes priversta įsileisti tarp savęs ir vaiko svetimą kalbą ir pasmerkti save monumentinei tylai”.
Matas Dūda savaitraštyje rašo apie Vladimiro Tarasovo instaliaciją “Šechina” “Lietuvos aido” galerijoje (“Vladimiro Tarasovo palapinė”), o Aurelija Dagilytė apžvelgdama Kaune vykusį penktąjį tarptautinį modernios muzikos festivalį “Suklegos” svarsto, ar folkloras gali būti modernus.
Savaitraštyje surasite suomių rašytojos Rikkos Alos-Harjos esė “Herojaus gyvenimas” bei romano “Tomai Tomai Tomai” ištraukas, kurias autorė skaitė tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume “Šiaurės vasara. Eurospąstai?”, rugpjūčio 22-24 d. vykusiame Jurbarke. Tekstus iš suomių kalbos vertė Regina Venckutė.
“Literatūroje ir mene” (10.03) Karolis Baublys recenzuoja debiutinę Dariaus Pocevičiaus eilėraščių knygą “Vieną kartą gyveno vienas žmogus”, išleistą “Vagos” leidyklos (“Dantimis plėšyti džiaugsmo gabalai”). Po ilgų apmąstymų rašinio pabaigoje recenzentas prabyla tiesiai šviesiai: “D. Pocevičiaus kūryba, atliepianti bendrąsias postmodernizmo tendencijas, drąsi, provokuojanti, nepaliekanti skaitytojo abejingo. Taigi tekstų rinkinio “Vieną kartą gyveno vienas žmogus” diagnozė paprasta ir aiški - debiutas pavyko”.
Jokūbas Ambrozaitis savaitraštyje rašo apie Giedrės Jankevičiūtės knygą “Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940”, išleistą M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (“Tarpukario Lietuvos triumfo arka”), o Dalia Navikaitė - apie ŠMC veikiančią parodą “Wilno-Nueva York” diskutuoja su filosofe Audrone Žukauskaite ir skulptoriumi Vytautu Žaltausku (“Komunikacija meno ir komunikacijos tema: visą savaitę dvidešimt keturias valandas per parą”).
Elina Naujokaitienė savaitraštyje publikuoja akademinį straipsnį “Nauja modernizmo dvasia: Jurgio Baltrušaičio “Lelija ir pjautuvas” apie J. Baltrušaičio ir prancūzų simbolizmo tradicijos sąsajas, o Rasa Paukštytė rašo apie Igno Miškinio trumpametražio filmo “Lengvai ir saldžiai” premjerą, kurią “Lietuvos” kino teatro didžiojoje salėje lydėjo totalinis anšlagas. Pasak kino kritikės, “Lengvai ir saldžiai” - tai “filmas apie žmones, kuriems nesiseka šiandien įprasta Lietuvoje standartine prasme. Tokių žmonių pilnos gatvės. Jie nori būti kieti ir gerai dainuoti repą, bet tik kelia nuobodulį. Juos iš visur veja - ir iš “Gravity”, ir iš “Makdonaldo”. Jeigu kas nors ir pripažįsta jų “kietumą”, tai nebent į šalį besitraukiantis senstelėti pradėjęs inteligentas”.
Gintaras Beresnevičius savaitraštyje recenzuoja naują Jurgos Ivanauskaitės romaną “Placebas”, išleistą leidyklos “Tyto alba” (“Erzacinės civilizacijos aušra”). Recenzentas pabrėžia, kad “šia knyga Ivanauskaitė stipriai dirba skaitytojui, užbėgdama jam už akių pildo visus lietuvių skaitytojo pageidavimus - mistika, mafija, angelų specai, slaptosios tarnybos, sąmokslo teorija, visuotinis sekimas, psichologinis minių apdorojimas, popso žvaigždžių gyvenimo užkulisiai, didžioji spauda, nuvorišų gyvenimas ir taip toliau. Tiesiai varomas pageidavimų koncertas, tai yra, knyga daroma pagal socialinio skaitytojo užsakymo nuojautą ir nieko čia blogo neįžiūrėsi. Tokios knygos ir turi eiti, būkime realistai. Juolab siužetas ir mistinis ar greičiau maginis trileris leidžiasi skaitomas keliais lygiais ir keliais būdais”.
Sonata Paliulytė savaitraštyje pasakoja apie lietuvių poetų viešnagę tarptautiniame poezijos festivalyje, vykusiame Slovėnijoje (“Slovėniškos Dionisijos ir lietuviai tarptautiniame poezijos festivalyje”), o Eglė Grigaliūnaitė rašo apie šiemetinio festivalio “Vilnius Jazz” programoje pademonstruotą nebylųjį Dzigos Vertovo filmą “Žmogus su kino kamera”, gyvai įgarsintą “Cinematic Orchestra” iš Didžiosios Britanijos (“Žmogus su kino kamera ir “Cinematic Orchestra”).
Savaitraštyje surasite Ramūno Kasparavičiaus poezijos publikaciją ir Juozo Marcinkevičiaus novelę “Mirties bokštai”.
