Pagarsėjęs po to, kai per Romos klubų – „Lazio“ bei „Roma“ – susitikimą fašistiniu gestu pasveikino savo ekipos gerbėjus, Paolo Di Canio turi tiek ištikimų fanų, tiek jo smarkiai nekenčiančių priešų.
Vis dėlto Simonas Kuperis nusprendė įtraukti šį buvusį Romos „Lazio“ simbolį į simbolinę „politinio futbolo“ rinktinę.
Tą vakarą vėl buvo galima prisiminti 1938 metus, kai Anglijos bei Vokietijos futbolininkai nacistiniu rankos mostu sveikino Trečiojo Reicho diktatorių Adolfą Hitlerį prieš tarptautines rungtynes Berlyne. Tačiau tą vakarą buvo jau 2005 metai, o P. Di Canio ištiesta ranka saliutavo ištikimiausiems Romos „Lazio“ ekipos gerbėjams. Tiesa, ištikimybę fašistinei ideologijai P. Di Canio reiškė toli gražu ne pirmą kartą. Ši figūra puikiai atskleidžia visas modernios Italijos istorijos priešpriešas.
Iš karto po rungtynių Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconis pareiškė, kad P. Di Canio gestas neturi jokios prasmės, o pats futbolininkas yra geras vyrukas. S. Berlusconis klydo bent vienu aspektu. Veikiausiai Italijos premjeras manė, kad P. Di Canio kaip ir jis pats tiesiog mėgsta politinį šou be jokio turinio. Nieko panašaus... Fašistiniu gestu P. Di Canio aiškiai priskyrė save vienai iš nepabaigto Italijos pilietinio karo stovyklų.
Maištininkas iš darbininkų klasės
P. Di Canio, kuriam liepos 9 dieną sukako 40 metų, augo viename iš darbininkų klasės dominuojamų Romos priemiesčių, garsėjusių ištikimybe kairuoliškoms idėjoms. Tad vargu ar buvo galima tikėtis, kad laikui bėgant vaikas taps radikalių dešiniųjų šalininku. Tiesa, P. Di Canio vaikystę paženklino aštuntajame dešimtmetyje Italiją siaubęs tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų teroras.
Jo vaikystę paženklino ir Romos „Lazio“. Prieš tapdamas šio klubo gerbėju, Paolo buvo ištikimas jo fanas. Aštuntajame dešimtmetyje šie fanai bei kai kurie klubo žaidėjai bent jau savaitgaliais tapdavo tikrais fašistais. Tiesa, knygos „Futbolas ir fašizmas“ autorius Simonas Martinas pabrėžia, kad tuo metu, kai Italiją valdė fašistai (nuo 1922 metų ir nuo 1943 iki 1945 metų), „Lazio“ nebuvo fašistų klubas. Tuo tarpu pagrindiniai „Lazio“ varžovė „Roma“ kaip tik buvo įkurta vieno iš aukščiausių fašistinio režimo pareigūnų.
Teigiama, kad fašistinė ideologija Romos „Lazio“ sirgalių gretose prigijo septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Kodėl viskas pakrypo tokia vaga, atsakyti sunku.
Romos „Lazio“ parėmė P. Di Canio, kai šiam už fašistinį gestą per rungtynes su „Roma“ buvo skirta bauda. „Rezultatas buvo pelnytas, o žaidėjų bei sirgalių šventimas buvo visiškai pagrįstas ir teisėtas“ – buvo teigiama „Lazio“ klubo pareiškime.
Tiesa, ne visi „Lazio“ fanai buvo patenkinti tokiu gestu. Vienas šio klubo gerbėjas S. Kuperiui pasakė, jog po šio P. Di Canio mosto jis patapo didžiausio „Lazio“ priešo, „Roma“ klubo, aistruoliu.
Tiesa, jei futbolo fanai skanduoja fašistinius šūkius, tai dar nebūtinai reiškia, kad jie yra fašistai. Ultros tiesiog mėgsta simbolius, kurie gali šokiruoti. Nemaža dalis fašistinius šūkius skanduojančių fanų nieko nenutuokia apie tikrąjį fašizmą.
Italijos fanų kultūroje P. Di Canio gestas visų pirma reiškė, kad jis yra ištikimas „Lazio“ klubo gerbėjas, lygiai toks, kokie yra ir klubą palaikantys ultros. Gestas visų pirma reiškė ne ištikimybę ideologijai, o pagarbą klubo fanams, kurių dauguma laiko save fašistais. „Lazio“ fanai, kaip ir milijonai žmonių šiandien, futbolo simbolius laiko prasmingesniais už politinius.
Politinis žmogus
Tačiau P. Di Canio politiniai simboliai vis dėlto kažką reiškia. Kai jis pareiškė, jog yra profesionalus futbolininkas ir jo džiaugsmas po įmušto įvarčio neturi nieko bendro su jo politiniu elgesiu, veikiausiai mažai kas tuo patikėjo. Priešingai, Paolo yra itin politiškas žmogus, kuris apie fašizmą mąstė itin daug.
„Aš manau, kad Paolui fašistinėje ideologijoje visų pirma patinka jos autoritarinė prigimtis. Jam patinka idėja apie stiprų vadą“ – teigia P. Di Canio biografijos autorius Gabriele Marcottis.
P. Di Canio yra prisipažinęs, jog žavisi Benitu Mussoliniu. Ant jo dešiniojo bicepso puikuojasi tatuiruotė su žodžiu „Dux“ (lotyniškai tai reiškia lyderis). Ši tatuiruotė yra skirta B. Mussoliniui atminti.
Be to, P. Di Canio yra toli gražu ne vienintelis italas, flirtuojantis su fašizmu. Valstybė taip niekada neišsprendė konflikto, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarpusavyje kovėsi partizanai bei fašistai. „Mes kovėmės žiauriame pilietiniame kare ir kai kurie tame kare dalyvavę žmonės dar yra gyvi“ – teigia G. Marcottis. S. Martinas pažymi, kad Predapijus, B. Mussolinio gimimo vieta, dabar yra tarsi fašistų piligrimystės centras, kuriame fašistiniai simboliai pardavinėjami tarsi suvenyrai.
Be to, „Nacionalinio aljanso“ partija, kurios ištakos glūdi fašistinėje ideologijoje, dalyvavo trijose S. Berlusconio vadovaujamose vyriausybėse. Jei Vokietijos futbolininkas įmuštą įvartį atšvęstų nacistiniu mostu, kiekvienas sąmoningas vokietis jį nedelsdamas pasmerktų. Tačiau italų santykis su fašizmu yra daug sudėtingesnis.
Baimė ir neapykanta „Lazio“
Kairiųjų pažiūrų Italijos piliečiai P. Di Canio pasmerkė. Tačiau Italijos visuomenė yra itin smarkiai susiskaldžiusi į kairiuosius ir dešiniuosius. Tarkime S. Berlusconis visus savo oponentus mėgsta vadinti komunistais. P. Di Canio gynėjai teigia, kad buvęs „Livorno“ puolėjas Cristiano Lucarellis įvarčius švęsdavo iškeldamas sugniaužtą kumštį, o tai – jau komunistinis gestas. Tačiau C. Lucarellis likdavo nenubaustas ir niekas per daug jo nesmerkdavo. P. Di Canio advokatai argumentuoja, kad taip skatinamas nesąžiningas požiūris į istoriją.
Tad P. Di Canio į „politinio futbolo“ vienuoliktuką patenka neatsitiktinai. Jis gali būti laikomas Italijoje dar itin populiarių fašistinių idėjų simboliu.
