Keičiantis Seimo, Vyriausybės sudėtims ir prezidentams, nebūna rinkimų be pažadų reformuoti teisėsaugą ar specialiąsias tarnybas. Kuriamos laikinosios tyrimų komisijos, vyksta nesibaigiančios reformos, o skandalai gena vienas kitą.
Pasitraukusių iš pareigų Generalinės prokuratūros prokuroro Mindaugo Dūdos ir Kauno apygardos prokuratūros vadovo Kęstučio Betingio lūpomis ištransliuota žinia, kad generaliniam prokurorui Dariui Valiui daroma politinė įtaka, – anokia naujiena.
Iš Naujosios Akmenės gūdumos į „asmenis, artimus imperatoriui“ iš už ausų ištrauktas vadovas tikrai žino, koks svarbus lojalumas, norint išlikti poste. Apie prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį šiuo klausimu viską pasako dvi bemaž lygiagrečios istorijos, kai buvusi ūkio ministrė Birutė Vėsaitė buvo priversta trauktis dėl niekų, nelaukiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų, o D. Valio pavaduotojas Darius Raulušaitis išsaugojo pareigas net tada, kai paskelbta jam nepalanki komisijos išvada.
Prieš tai vyko arši politinė kova dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų, kai susipliekė tuometiniai koalicijos partneriai – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, užstoję Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, bei liberalcentristai, kurių deleguotas ministras Raimundas Palaitis šiuos sudorojo. Kaip paaiškėjo teismuose – neteisėtai.
Prokuratūra
Žinoma, nepakeičiamų nėra. M. Dūda, kurį apraudojo dalis politikų ir žiniasklaidos, kaip nepakeičiamą „profę“ entuziastingai „dorojo“ neva tarptautinės teroristinės organizacijos kūrėją Eglę Kusaitę, kai kuriems policijos pareigūnams ironiškai pastebint, kad mergina bus išteisinta vien todėl, jog kaltinimą palaiko šis prokuroras. Jo nesėkmė 2005 metais mėginant už ką nors nuteisti nušalintąjį Rolandą Paksą irgi primiršta. Ne kažin kaip pasisekė ir su garsiąja bylų pirkimo istorija.
Šiandien kaltinimą Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje palaikantis prokuroras Saulius Verseckas su politiniais reikalais taip pat susiduria ne pirmą kartą. „Atkreiptinas dėmesys, kad S. Versecko tirta byla dėl „Mažeikių naftos“ teismą pasiekė laiku, tačiau daug posėdžių neįvyko, nes kaltinamieji nuolat sirgo“, – galima skaityti Generalinės prokuratūros pranešime spaudai (2007 06 01). Lieka tik priminti, kad kaltinamieji tada buvo konservatoriai, o procesinių veiksmų suaktyvėjimo, su atodaira į rinkimus, irgi būta, tačiau, greičiausiai nesulaukus nesulaukus tinkamos „politinės valios“, byla sėkmingai baigėsi senačių sukaktimi.
Policija
Įdomi ir paskutiniųjų policijos generalinių komisarų keitimo praktika, kad girti policininkai avarijose traiškė žmones. Taip nutiko Vytautui Grigaravičiui ir Vizgirdui Telyčėnui, pastarojo vietą, likimo ironija, užėmė Saulius Skvernelis, kurio pareiga tuo metu kaip tik buvo užtikrinti eismo saugumą.
Logikos ieškoti nėra prasmės – politinis sprendimas priimtas. Kas dabar ištiks S. Skvernelį, kai per gėjų paradą policininkai prie žemės spaudė neginkluotą, valdančiajai koalicijai priklausantį Seimo narį, – neaišku. Raginimai jam trauktis jau pasigirdo, o kai kurie Tvarkos ir teisingumo bendrapartiečiai dėl pasyvumo, neginant kolegos, priekaištavo ir bendrapartiečiui Dailiui Alfonsui Barakauskui. Neva fiziniai ir psichologiniai veiksmai dėl parlamentaro buvo neproporcingi ir neteisėti.
„Jeigu Petras Gražulis būtų teroristas, recidyvistas, mafijos vadeiva, tuomet jo atžvilgiu atlikti veiksmai būtų adekvatūs, užtikrinantys viešąjį saugumą“, – tikina net opozicinei „Drąsos kelio“ frakcijai priklausąs Povilas Gylys.
Žvalgybos bėdos
Nuo skandalų šleifo, nepaisant vadovų kaitos ir politinių aistrų, niekaip negali išsivaduoti ir Valstybės saugumo departamentas (VSD). Dar 2006 metais nugriaudėjus skandalui ir atlikus parlamentinį tyrimą, iš pareigų išvirto kontoros vadovas Arvydas Pocius, prieš tai, tiesa, sėkmingai atsikračius bemaž visų institucijos darbuotojų, kurie buvo jam neparankūs. Kontržvalgybininkai Vytautas Damulis, Kastytis Braziulis išėsdinti neva dėl to, kad buvo konservatorių „kurmiai“, nutekindavę jiems informaciją, Konstitucijos pagrindų apsaugos valdyba išblaškyta, keršijant už iš ten į viešumą išplaukusią informaciją apie tai, jog A. Pocius buvo sovietinio saugumo (KGB) rezervininkas, o taip pat už nepalankius direktoriui liudijimus parlamentinio tyrimo metu.
A. Pociaus įpėdinio Povilo Malakausko laikais VSD pasižymėjo žurnalistų „vanagų“ sąrašų sudarinėjimais ir mėginimais paaiškinti apžvalgininkams – ką galima kritikuoti ir ko ne.
Ne vien šį skandalą lydėjo parlamentinių tyrimų komisijos, kurių išvados priklausydavo nuo politinių daugumos interesų ir daugiausiai pabaksnodavo į trūkumus arba rasdavo personaliai kaltus. O kartais tai būdavo geras būdas apdergti politinius oponentus, kaip komisijos, tyrusios kito saugumiečio – Juro Abromavičiaus – žūtį, atveju. Tuomet, oponentų balsų dauguma, balsų dauguma Tėvynės sąjunga (vėliau tapusi dar ir krikščionimis demokratais) buvo pavadinta artima teroristams organizacija.
Politologo komentaras
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas ir istorikas Antanas Kulakauskas situaciją komentuoja taip: „Tiek dabartinis, tiek ankstesnis triukšmas demonstruoja siekį politinius santykius aiškintis pasitelkiant teisėsaugą. Ir dabartinė valdančioji koalicija, kaip matome, dėl to grumiasi viduje, ir ankstesnė grūmėsi. Deja, Lietuva nėra vienintelė pasaulio šalis, kur tai vyksta.
Dauguma skandalų, beje, nebūtinai baigsis kieno nors nuvertimu, bet tai geras būdas į antrą planą nustumti kitas realias problemas, patriukšmauti, atkreipti į save dėmesį, pasidaryti politinę reklamą neinvestuojant didelių pinigų.“
