Seimas ketina sulyginti visų partijų galimybes ir apriboti politinės reklamos srautą žiniasklaidoje. Tačiau ar išdrįs politikai atimti iš komercinių televizijų gardų kąsnį? Kol kas Seimas ryžosi uždrausti tik lauko politinę reklamą, „suvarydamas“ didelius ir mažus politikus į vieną stendą.
Plakatai uždrausti, nelygybė liko
Praėjusią savaitę Seimas po pateikimo pritarė Seimo rinkimų įstatymo pataisoms, kuriomis uždraudė išorinę politinę reklamą skleisti visose viešose vietose, išskyrus specialiai tam įrengtus stendus.
Taigi milžiniškų politikų plakatų gatvėse nebematysime, kandidatai nesišypsos mums troleibusuose ar nuo gatvės stulpų. Visi rinkimų dalyviai bus „suvaryti“ į vieną stendą. Tokį, kokius jau matėme per pastaruosius Seimo rinkimus.
Tačiau kyla klausimas, ar šis draudimas bent kiek sulygino partijų ir kandidatų galimybes priešrinkiminėje kovoje. Ar jis sumažins politikų išlaidas rinkimų kampanijai?
Tenka pripažinti, kad Seimas žengė tik mažytį žingsnelį, siekdamas šių tikslų. Kaip „Omni.lt“ sakė žinomas viešųjų ryšių specialistas Aurelijus Katkevičius, lauko reklama yra pati neveiksmingiausia, taigi ir politikams mažiausia svarbi politinės reklamos rūšis.
A. Katkevičiaus vertinimu, efektyviausia yra politinė reklama per televiziją, nes užtikrina tiesioginį kontaktą su rinkėjais. Antroji vieta atitenka radijui, per kurį pasiekiamos kaimo auditorijos. Toliau rikiuojasi reklama spaudoje (skirta miesto auditorijoms) ir internete (pasiekiama jaunesnių žmonių auditorija). Ir tik pačiame šios veiksmingumo eilutės gale galima įrašyti lauko reklamą.
Taigi Seimas sulygino partijų ir kandidatų galimybes tik mažiausiai svarbioje politinės reklamos srityje. Be to, reikia pripažinti ir tai, kad dėl šio sprendimo politikai ne ką tesutaupys.
Pasak A. Katkevičiaus, net apie 60 proc. rinkimų kampanijos išlaidų paprastai sudaro reklama per televiziją. Radijui skiriama dar apie 25 proc. Visoms kitoms politinės reklamos rūšims lieka apie 15 proc., o ir tie pinigai daugiausiai yra išleidžiami kandidatų kelionėms ir įvairioms „linksmybėms“.
Pusiaukelėje sustoti nežada
Žinant, kaip pasiskirsto politinėms kampanijoms skirtos išlaidos, išvada peršasi paprasta: norint garantuoti vienodas galimybes visoms politinėms jėgoms, būtina uždrausti arba bent jau apriboti politinę reklamą per komercines televizijas.
Imtis šios užduoties turėtų speciali Seimo valdybos sudaryta darbo grupė (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=249190&Condition2), įpareigota „sutvarkyti“ politinę reklamą. Ši Seimo pirmininko Artūro Paulausko vadovaujama grupė jau parengė išorinę reklamą apribojusias įstatymų pataisas ir žada pusiaukelėje nesustoti.
„Omni.lt“ kalbinti darbo grupės nariai pripažino, kad per televiziją rodomos politinės reklamos ribojimas yra reikalingas. Su korupcija kovojančios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius siūlo radikaliausią sprendimą – uždrausti bet kokią mokamą politinę reklamą per televiziją ir radiją.
R. Juozapavičiaus manymu, pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį būtų galima įpareigoti licencijuotus televizijos ir radijo transliuotojus prieš rinkimus nemokamai partijoms ar kandidatams skirti tam tikrą eterio laiką. Tam reikėtų pakeisti Visuomenės informavimo įstatymą ir į transliuotojams išduodamas licencijas įrašyti punktą dėl nemokamos politinės reklamos.
Tiesa, R. Juozapavičius pripažino, kad tokiam radikaliam siūlymui darbo grupėje vargu ar bus pritarta.
Tuo tarpu Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas teigė, kad darbo grupėje esama įvairių nuomonių: vieni siūlo viską palikti taip, kaip yra, kiti mano, kad politinę reklamą turi rodyti tik visuomeninis transliuotojas.
A. Salamakino nuomone, realiausias yra tarpinis variantas. Seimo narys prognozuoja, kad darbo grupė nesiryš visiškai uždrausti politinės reklamos per komercines televizijas, o tik apribos jos kiekį, pavyzdžiui, iki dviejų eterio valandų kiekvienos partijos klipams.
Ar užteks politinės valios?
Idėja uždrausti reklaminius politikų klipus per televiziją nėra nauja. Tačiau iki šiol panašios kalbos taip ir likdavo kalbomis. Kas gi stabdo politikus?
„Neoficialiuose pokalbiuose politikai pritaria siūlymui uždrausti politinę reklamą per televizijas, nes ieškoti rėmėjų jiems yra tikra kankynė. Jie norėtų „atpiginti“ politiką. Bet politikai prisibijo transliuotojų“, – galimą priežastį nurodė R. Juozapavičius.
A. Katkevičius šiuo klausimu buvo dar kategoriškesnis: „Tokio draudimo niekada nebus. Lietuvą valdo ne politikai, Lietuvą valdo televizija“. Viešųjų ryšių specialistas sakė, kad per Seimo rinkimus televizijoms už politinę reklamą nubyra maždaug 4-5 mln. litų. Kas gi norėtų lengvai atsisakyti tokio gardaus kąsnio?
Tačiau Seimo narys A. Salamakinas nenorėjo sutikti su nuomone, kad politikų ryžtą atšaldo transliuotojų baimė. „O ko čia bijoti? Tegu komercinės televizijos daro biznį iš kitų dalykų, o ne rinkimų. Yra tokių baimių, kad užsitrauksime televizijų nemalonę. Bet kiek ji gali trukti? Vieną, du mėnesius, ne ilgiau“, - samprotavo politikas. Jis tiki, kad ir pačios komercinės televizijos suvoktų tokio sprendimo naudą visuomenei.
Bet apie kokias baimes čia kalbama? Juk ir dabar žurnalistai pliekia politikus be jokio gailesčio ir sugalvoti ką nors baisesnio jau būtų sunku. Tad jeigu „tvarkydamas“ politinę reklamą Seimas ištarė „a“, tai turi ryžtis pasakyti ir „b“. Ar tai pavyks padaryti, parodys 2006 metai. Iki savivaldos rinkimų laiko dar yra.
