Vangumą lemia Seimo sesija ir riboti finansai
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Kęstučio Girniaus nuomone, tai, kad rinkimų kampanija yra tyloka, didele dalimi lemia šiuo metu vykstanti rudens Seimo sesija. „Manau, tai yra nesusipratimas. Ši Seimo sesija turėtų būti atidėta arba paankstinta. Tokiu būdu politikai turėtų laiko susitikti su rinkėjais ir mėgintų juos apšviesti apie padėtį. Seimo sesija yra proga politikams to nedaryti“, – sako politologas.
Viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas pastebi, kad prieš porą savaičių rinkiminės kampanijos iš viso beveik nesimatė, ji atrodė vangi ir pasyvi. Bet pastaruoju metu jau galima stebėti tam tikrą suaktyvėjimą ne tik didžiuosiuose kanaluose, o ypač regionuose.
„Šių metų tendencija, kuri prasidėjo nuo pat kampanijos pradžios – politinės partijos daugiau dėmesio skiria taip vadinamam vaikščiojimui nuo durų iki durų ir mažiau metė lėšų į reklamą didžiuosiuose kanaluose. Dėl sunku pasakyti kokių priežasčių, greičiausiai finansinių ir žmogiškųjų resursų stokos, politinės partijos laikosi kiek kitokios strategijos. Žinoma, pilną vaizdą pamatysime prieš pat pirmą rinkimų turą. Ar nebus taip, kad visa kampanija koncentruosis į paskutines savaites, o nebus išdėliota per keletą mėnesių, kaip buvo iki tol“, – svarsto pašnekovas.
Pastebima, kad reklamos ir viešinimo galimybes politinėms partijoms gerokai apribojo naujasis politinių partijų finansavimo įstatymas, pagal kurį politinės partijos iš esmės yra priverstos gyventi iš valstybės dotacijų ir savo surinkto narių mokesčio. Tačiau iki tol dažnai dosni buvusi verslo parama nebėra prieinama.
A.Katauskas pažymi – įvertinus viešai skelbiamus žiniasklaidos priemonių įkainius, akivaizdu, kad norint pasiekti rimtą auditoriją daugelį kartų, tokie kaštai išties yra dideli. Be to, ekspertas yra girdėjęs ir neoficialių atsiliepimų, kad po Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio skandalo, politinės partijos atsargiau skolinasi lėšas iš bankų, yra taupesnės ir kur kas atidžiau planuoja savo pajamas. Didelė dalis jų resursų buvo nukreiptos į organizacinių resursų stiprinimą.
Socialinių tinklų įtaką nesunku pervertinti
Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Kęstutis Girnius sako, kad iš televizijos nemažai reklamos persikėlė į internetą, be to, koncentruojamasi į specifinę auditoriją ir konkretaus regiono žmonėms skirtą reklamą.
Nors socialiniuose tinkluose galima stebėti aktyviausią veiklą, kurios pagrindu net kuriamas humoro laidos, jų įtaką galutiniams rinkimų rezultatams iki šiol nustatyti yra gana sudėtinga. „Facebook“ ir kiti tinklai daugiausiai tebėra didžiųjų miestų jaunesnio amžiaus auditorijos interesų sritis, kai didelė dalis likusių rinkėjų apskritai nežino, kas ten vyksta. K.Girnius pažymi, kad šie rinkimai yra visiškai neprognozuojami, aiškių lyderių nėra ir egzistuoja reali plačios koalicijos galimybė. Todėl tik po rinkimų rezultatų bus aiškiau, kaip ir kodėl žmonės rinkosi.
A.Katauskas akcentuoja, kad jokių konkrečių tyrimų dėl socialinių tinklų įtakos šiemet nebuvo, bet akivaizdu, kad jau pernai per savivaldybių rinkimus partijos jiems skyrė daug dėmesio, o šiemet meta dar daugiau resursų, nepaisant to, kad tai nėra pigus kanalas. Vis dėlto, kaip pažymi ekspertas, Seimo rinkimai vyksta Lietuvoje, o ne „Facebook“.
„Facebook“ yra vienas iš kanalų, per kurį galima pasiekti rinkėjus ir kai kurios partijos tai naudoja. Kiti vadovaujasi logika – jeigu mano rinkėjo čia nėra, nelabai man ir verta čia būti. Tačiau vienas fenomenas, kurį „Facebook“ jau iš dalies parodė per savivaldybių rinkimus, o ypatingai tai užfiksavo kai kurių skandalų metu – jei kažkas įvyksta socialiniame tinkle, po kurio laiko į diskusiją įsitraukia socialinių tinklų žvaigždės, žinutė vienokia ar kitokia forma išeina ir į tradicinę mediją. Tai yra labai svarbu. Kai kurios partijos to nesuprato ir vėliau dėl to nukentėjo. Kad ir socialdemokratai per kalafiorų skandalą, kai premjeras buvo išjuokiamas, jie nereagavo, nes socialinėje medijoje jie buvo silpni. Vėliau ši žinutė tapo pagrindiniais pranešimais tradicinėje medijoje. Tuomet pradėta reaguoti pagal įprastą praktiką, kai socialiniuose tinkluose jau virė visai kitos diskusijos, viskas buvo žingsniu priekyje. Štai todėl ir nepavyko tinkamai susivaldyti neigiamos informacijos srauto. Neigiama informacija socialiniame tinkle anksčiau ar vėliau atsiranda kitoje žiniasklaidoje“ – tendencijas apibūdina A.Kutauskas.
Tačiau savo svarbos rinkiminėje kampanijoje nepraranda ir labiau tradiciniai žiniasklaidos kanalai. Kaip pažymi viešųjų ryšių ekspertas, verslui rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje nepavyksta įsigyti komercinės reklamos regioninėje žiniasklaidoje. Priežastis paprasta – visą įmanomą vietą jau spėjo užimti politikai ir partijos. Čia greičiausiai ir nukrypo pagrindiniai finansiniai resursai, liudijantys, kad šis viešinimosi būdas anaiptol neprarado savo populiarumo.
Politikai nebenaudoja grietinės pardavimo strategijos
Idealiu teoriniu variantu, rinkiminėje kampanijoje visų pirma turėtų varžytis idėjos, vizijos ir programos, o gražūs veidai ir politikų įvaizdis atsidurti antrajame plane. Vis dėlto, kaip ir daugelyje kitų pasaulio demokratijų, būtent šie politinės kampanijos aspektai Lietuvoje iškyla į pirmą vietą. Be to, politikai dažnai renkasi paprasčiausią būdą kritikuoti ir peikti oponentus ir mažiau galvoti apie savo originalius pasiūlymus.
„Programų yra daug, todėl viską reikia suvesti į trumpesnę santrauka. Beveik visos partijos šiemet turi gana vieningą liniją – mes sukursime daug gerų darbo vietų Lietuvoje tam, kad žmonės neemigruotų. Beveik visos partijos taip sako, bet aišku, kaip tai įgyvendinti, tokių detalių mes negirdime. Tada, kaip ir Vakaruose, neišvengiamai pasidaro labai patogu rasti savo oponentų silpnumą, klaidas. Tai plačiai vyksta ir Amerikoje, faktiškai tik tai daro Donaldas Trumpas, o ir Hilary Clinton vis labiau – ir vieni ir kiti pasako, kad jei laimės oponentas, kils pavojus Amerikai“, – sako politologas K.Girnius.
Anot jo, esminis skirtumas tarp Lietuvos ir JAV yra politinių debatų reikšmė. Lietuvoje debatuose dalyvauja penkios partijos, laida trunka apie valandą, taigi kiekvienam kandidatui telieka dešimt minučių eterio šuoliuojant nuo vieno klausimo prie kito. Taip iš esmės politikai tik dalijasi šūkiais. Tuo tarp JAV debatuose yra tik du kalbėtojai, jie gali atsakyti vienas kitam, kritikuoti, visa tai yra panašiau į dvikovą, per kurią yra didesnės galimybės atskleisti kandidatų silpnumus. JAV rinkimų istorijoje buvo atvejų, kai keli sakiniai debatuose, pavyzdžiui dvikovoje tarp Richardas Nixono ir Johno Fitzgeraldo Kennedžio, nulėmė rinkimų baigtį.
A.Katauskas pažymi, kad skirtingų valstybių politinę komunikaciją lyginti yra sudėtinga. Pavyzdžiui, Estijoje ypatingai svarbi yra regioninė žiniasklaida, o nacionalinė sklaida mažiau pastebima. Tačiau bendros rinkimų komunikacijų strategijos yra gana panašios ir šiuo požiūriu Lietuva ypatingai neišsiskiria populizmo ar paviršutiniškumo kiekiu.
„Pažiūrėkime į „Brexit“ atvejį ir kiek ten buvo populizmo. Skambių frazių rinkiniai, stiprios įvaizdžio kampanijos yra dominuojančios ir Vakaruose. Daugelyje jų didelė dalis komunikacijos koncentruojama į tiesioginius debatus, bet tai taip pat yra skirta tikslinei auditorijai, nes juos tikrai žiūri ne visi. Daugiau debatų šiemet rengiama ir Lietuvoje, todėl įvaizdis ir rimtoji informacija pradėjo nors kažkiek koreliuoti. Kryptis keičiasi, tokių atvejų, kai partijos save įvedinėjo į rinkimus pagal tą pačią strategiją, kaip verslas parduoda grietinę, jau daugiau nebematysime“, – įsitikinęs viešųjų ryšių ekspertas.
