Šešėlinę ataskaitą dėl Lietuvos pažangos įgyvendinant Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą parengusios NVO pažymi, kad pažeidžiamų grupių skurdo ir atskirties rodikliai nesikeičia metai iš metų, o situacijai keisti reikia ne tik teisėkūros iniciatyvų, bet ir pokyčių visuomenėje.
„Turim tam tikrų pokyčių žmogaus teisių srityje, bet juos apibūdinčiau kaip drungnus. Pasaulio kontekste tiek pokyčiai translyčių asmenų teisių srityje, tiek lytiškumo ugdymo srityje tikrai nebūtų vadinami kaip geriausias praktikas atitinkantys pakeitimai, bet Lietuvos kontekste tai, kad ir nedideli, bet žingsniai į priekį“, – per spaudos konferenciją Seime antradienį sakė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė.
Žmogaus teisių centro vadovė pastebėjo, kad iki šiol nėra suteikta apsauga tos pačios lyties poroms, mažai keičiasi ir romų situacija, kurie išlieka tarp labiausiai marginalizuotų grupių, nors visuomenės požiūris į juos truputį pagerėjo.
„2022 metais atlikta apklausa rodo, kad daugiau nei pusė, t. y. 58,6 proc. Lietuvos gyventojų, neorėtų kaimynystėje gyventi su romais, prieš trejus metus šis skaičius buvo 62,8 proc., ir nors romai išlieka viena labiausiai marginalizuotų grupių Lietuvoje, ta distancija po truputį tirpsta ir mažėja“, – kalbėjo J. Juškaitė.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pažymėjo, kad kas penktas Lietuvos gyventojas susiduria su skurdo rizika, ir net minimaliai algai perkopus skurdo rizikos ribą išlaikytinių turinčių žmonių situacija nepagerės.
„Riba, nuo kada žmogus laikomas skurstančiu, 2021 metais buvo 483 eurai, atkreiptinas dėmesys, kad minimali mėnesinė alga nesiekė šitos ribos, vadinasi žmonės, kurie dirba už minimalų atlyginimą ir juo labiau turi išlaikytinių, susiduria su skurdo rizika. Yra prognozuojama, kad nuo šių metų ši tendencija keisis ir minimali mėnesinė alga viršys skurdo rizikos ribą, deja, tai neišspręs problemos, kai žmogus turi išlaikytinių ir ta suma tuomet asmeniui šeimoje ženkliai sumažėja“, – kalbėjo A. Adomavičienė.
„Skaičiai byloja, kad kas penktas Lietuvoje susiduria su skurto rizika, šie skaičiai nesikeičia jau daug metų ir mes kaip valstybė šioje srityje stagnuojam“, – reziumavo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė.
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė teigė, kad negalią turintys žmonės nuo mažens atskiriami nuo visuomenės ir didelę įtaką tam turi ne tik teisės aktai, bet ir visuomenės požiūris.
„Žmonės su negalia pagal Europoje skaičiuojamą skurdo ir atskirties rodiklį yra viena didžiausių grupių Europoje, patirianti vieną didžiausių skurdo ir socialinės atskirties mastą, tai apie 43 procentai, ir to priežastimi gali būti tiek įsisenėję stereotipai ir vyraujančios neigiamos nuostatos, bet ir paslaugų trūkumas ir izoliacija, kuri prasideda nuo žmonių su negalia ankstyvojo gyvenimo periodo“, – pažymėjo D. Juodkaitė.
Ji atkreipė dėmesį, kad specialiosiose mokyklose ar klasėse vis dar mokosi apie trečdalis vaikų su negalia, ir, nors nuo 2024 metų pradeda veikti traukiojo ugdymo reforma, kai bendrojo ugdymo mokyklos turės būti pasiruošusios priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bet visuomenės nuomonė tam nėra pakankamai palanki.
„Visuomenės nuostatos yra pakankamai kritiškos, nes tik apie pusę, 43 proc. respondentų, sutinka, kad vaikai su negalia turėtų mokytis kartu su kitais vaikais bendrojo lavinimo mokyklose. Tokia atskirtis ir vyraujanti nuostata nuo mažens atskiria vaikus, studentų su negalia yra maždaug vienas procentas aukštosiose mokyklose, o užimtume dalyvauja tik 29 proc. ir tai ne vienus metus nekintantis rodiklis“, – kalbėjo D. Juodkaitė.
Lietuvoje veikiančios NVO šešėlinę ataskaitą dėl Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto įgyvendinimo išsiuntė Jungtinių Tautų (JT) Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetu.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas buvo priimtas 1966 metais, jo įgyvendinimo priežiūrą vykdo JT Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas. Lietuva prie šio pakto prisijungė 1992 metais ir dėl jo įgyvendinimo oficialias ataskaitas teigė 2004 bei 2014 metais.
Kaip pažymi nevyriausybininkai, vadinamosios šešėlinės ataskaitos yra pasaulyje įprasta nevyriausybinių organizacijų veiklos praktika, kuria siekiama atskleisti NVO dirbant su pažeidžiamomis grupės pastebėti žmogaus teisių apsaugos trūkumai.
